Kroãtijos literatūrà. Raštijos pradžia datuojama 9 a., kai buvo įvesta glagolika. Ji paplito Dalmatijos šiaurėje ir Kvarnerio regione ir išsilaikė iki 19 amžiaus. Iš Bulgarijos į Zahumlję ir Dalmatijos pietus plito kirilika. Viduriniais amžiais raštija Kroatijoje buvo kuriama glagolika, kirilika ir lotyniškaisiais rašmenimis. Dauguma tekstų – religiniai (mišiolai, brevijoriai, psalmynai ir kita).
Seniausi raštijos paminklai
Seniausi raštijos paminklai glagolika (apskritąja) parašyti 11 a. (Valuno užrašas / Valunski natpis, Krko užrašas / Krčki natpis, Plomino užrašas / Plominski natpis). Seniausias išlikęs visas tekstas glagolika su senosios bažnytinės slavų kalbos elementais yra Baškos plokštė (Baščanska ploča apie 1100). Seniausi kirilika parašyti paminklai datuojami 11–12 a. (Humo plokštė / Humačka ploča, Povalios slenksčio užrašas / Natpis Povaljskog praga 1184, Kulino bano užrašas / Natpis Kulina bana 1189, Omišo kunigaikščio Miroslavo užrašas / Natpis omiškoga kneza Miroslava 12 amžius). Iš seniausių raštijos paminklų lotynų kalba išliko keletas rankraščių (Splito evangeliarijus / Evangeliarium Spalatense 8 amžius). Senosios bažnytinės slavų kalbos kroatiškojo varianto seniausias išlikęs paminklas yra Vienos lapeliai (Bečki listići 12 amžius). 14–16 a. vyravo raštai kampuotąja glagolika (būdinga kaligrafiškumas, rankraščių puošimas ornamentais, inicialais, miniatūromis, pvz., Kunigaikščio Novako mišiolas / Misal kneza Novaka 1386, Hrvojės mišiolas / Hrvojev misal 1404). 1483 Kroatijoje išspausdinta pirmoji knyga – glagolika parašytas Mišiolas pagal Romos rūmų įstatymą (Misal po zakonu rimskoga dvora). Išliko iš įvairių kalbų išverstų ir glagolika užrašytų legendų, apokrifų, šventųjų gyvenimų aprašymų (Nikodemo evangelija / Nikođemovo evandelje, išversta 10 a., manoma, iš lotynų kalbos). 15 a. plito didaktinė proza (vertimų iš italų ir kitų kalbų išlikę glagolika ir kirilika parašytuose rankraščiuose), išversti pirmieji pasaulietinio turinio romanai (apie Trojos karą, Aleksandro Makedoniečio žygdarbius ir kita; išlikę glagolika užrašytuose rankraščiuose). Seniausi kroatų eilėraščiai, datuojami 1421, užrašyti Muitinio reglamento (Liber Statutorum Doane) paraštėse, jų autorius – J. D. Kaličevićius (1399–1457).
15–16 a. literatūra
15–16 a. įsitvirtino lotyniškoji abėcėlė. Šiuo laikotarpiu kroatų rašytojai dažniausiai gyveno Italijoje. Kūrė veikiami italų Renesanso kultūros. Kroatų humanizmo pradininku laikomas M. Marulićius. Humanistai naudojo įvairias literatūros formas, plėtojo lyriką, daugiausia epigramas. Buvo laikomasi nuostatos, kad vadinamąją aukštąją poeziją kurti galima tik lotynų kalba, todėl kūryba lotynų kalba Kroatijoje vyravo iki 18 a. pabaigos. Šiuo laikotarpiu humanistai daugelyje didžiųjų miestų (Zadare, Splite, Dubrovnike, Trogire) telkėsi į literatūros būrelius. Renesanso laikotarpio kroatų literatūros svarbiausi atstovai: J. Šižgorićius (1445–1509), I. Česmički (slapyvardis Janus Pannonius, 1434–72), I. Crijevićius (1463–1520), J. Bunićius (1469–1534), A. Vrančićius (1504–73), F. Vrančićius (1551–1617), Dž. Držićius, Š. Menčetićius (1457–1527), M. V. Čavčićius (1482–1576), H. Lucićius, P. Hektorovićius, M. Držićius, P. Zoranićius, J. Barakovićius (1548–1628), D. Ranjina (1536–1607), D. Zlatarićius.
Protestantizmo ir kontrreformacijos laikotarpio literatūra
Nuo 16 amžiaus literatūrinė kūryba suklestėjo Istrijoje ir kituose kraštuose, kuriuose iki tol dar nebuvo išplėtota. Tuo laikotarpiu Kroatijoje plito protestantizmas (svarbiausiu rašytoju laikomas M. V. Ilirikas, 1520–75). Reformatai P. P. Vergerije (1498–1565) ir P. Trubaras (1508–68) į kroatų kalbą išvertė Naująjį Testamentą. Jis buvo išspausdintas glagolika dviem knygomis Vokietijoje (Pirmoji Naujojo Testamento dalis / Prvi del Novoga Teštamenta 1562, Antroji Naujojo Testamento dalis / Drugi del Novoga Teštamenta 1563). Kontrreformacija prasidėjo 1606 metais. B. Kašićius (1575–1650) parašė pirmąją kroatų kalbos gramatiką (Institutionum linguae illyricae libri duo 1604), pradėjo versti Bibliją į štokavų tarmę, manydamas ją esant labiausiai tinkamą kroatų literatūrinei kalbai. Kroatijos šiaurės vakaruose paplito baroko stiliaus literatūra (svarbiausi atstovai – I. Gundulićius, I. Bunićius Vučićius, 1591–1658, J. Palmotićius, 1607–57, J. Habdelićius, 1609–78, I. Ðurđevićius, 1675–1737).
18 a. literatūra
18 a. kroatų literatūrai būdinga stilių įvairovė. Literatūros centru tapo Slavonija. P. R. Vitezovićius (1652–1713) laikomas pirmuoju profesionaliu kroatų rašytoju. Šio laikotarpio svarbiausi rašytojai: A. Kanižlićius (1699–1777), A. Kačićius-Miošićius, M. A. Relkovićius, T. Brezovački ir kiti; jų kūriniuose yra Šviečiamojo amžiaus literatūrai būdingų bruožų.
19 a. literatūra
19 a. kilusio ilyrizmo sąjūdžio atstovai (L. Gajus, V. Babukićius, 1812–75, B. Šulekas, 1816–95, L. Vukotinovićius, 1813–93, D. Rakovacas, 1819–54, S. Vrazas, D. Demetaras, 1811–72, I. Mažuranićius, I. Kukuljevićius-Sakcinskis, 1816–89, P. Preradovićius ir kiti) prisidėjo prie literatūrinės kalbos sukūrimo. Klostėsi romantizmas, kūriniuose vyravo istorijos ir tautosakos motyvai. Vėlyvojo romantizmo ir laikotarpio iki susiklostant realizmui svarbiausiais rašytojais laikomi M. Bogovićius (1816–93), A. Šenoa (šis laikotarpis kroatų literatūroje vadinamas Šenoa laikotarpiu).
19 a. pabaigos–20 a. literatūra
19 a. antroje pusėje kroatų literatūroje prasidėjo realizmas (A. Starčevićius, 1823–96, E. Kumičićius, 1850–1904, A. Kovačićius, K. Š. Gjalskis, J. Kozaracas, V. Novakas, S. S. Kranjčevićius ir kiti). Daugeliui šių rašytojų kūrinių būdinga emigracijos, sunkios krašto politinės ir socialinės padėties tematika. S. Radićius Prahoje 1897 įkūrė žurnalą Hrvatska misao. Buvo propaguojama Vienos būrelio iškelta antiutilitarinio meno idėja, plėtojosi secesionizmo, modernizmo (vadinamas pirmuoju modernizmu), simbolizmo, dekadentinė, estetizmo literatūra; siekta kūrybos laisvės. Kroatų modernizmo kūriniai skyrėsi ideologiniu ir estetiniu atžvilgiu. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje ėjo apie 20 literatūros žurnalų (svarbiausiu laikomas Život 1900), reiškiančių skirtingus požiūrius, todėl literatūriniame gyvenime aktyviai reiškėsi kritikai. Modernistai poetai (D. Domjanićius, Vladimiras Vidrićius (1875–1909), A. G. Matošas, M. Begovićius, V. Nazoras ir kiti) kiekvienas išsiskyrė savitumu. Populiarūs žanrai buvo novelė, drama, esė, feljetonas. Literatūrą vaikams (pasakas, pasakėčias) kūrė I. Brlić-Mažuranić. Organizuotą literatūrinį gyvenimą Kroatijoje nutraukė I pasaulinis karas. Buvo uždrausta Kroatų rašytojų sąjungos ir literatūros draugijos Matica hrvatska veikla. Pogrindyje spausdinti literatūros žurnalai Savremenik, Hrvatska prosvjeta, kroatų rašytojų knygos. Po 1918 kai kurie kroatų rašytojai kūriniuose kėlė pietų slavų vienijimo idėjas. Šio laikotarpio svarbiausi rašytojai – Ulderikas Donadini (1894–1923), Antunas Branko Šimićius (1898–1925), M. Krleža. 20 a. 3 dešimtmetyje pradėtas kurti naujas literatūros stilius – modernusis objektyvizmas ir utilitaristinis stilius. Iškilo poetai I. G. Kovačićius, D. Cesarićius, D. Tadijanovićius, N. Šopas (1904–82), D. Gervaisas (1904–57), prozininkai ir dramaturgai S. Kolaras, V. Kalebas, V. Majeris (1900–75). Po II pasaulinio karo literatūrai įtaką darė politikai, vyravo partizanų, karo ir socialinė tematika, bet išliko ir estetinio pliuralizmo koncepcija. Reikšmingiausi pokario literatūros rašytojai – V. Parun, I. Dončevićius (1909–82), J. Horvatas (g. 1915), P. Šegedinas. Ideologizavimo ilgainiui mažėjo (V. Desnica, 1905–67, T. Ujevićius, J. Kaštelanas, G. Krklecas, 1899–1977, R. Marinkovićius, M. Matkovićius). 1952 žurnalas Krugovi paskelbė esė Tegul būna gyvybingumas (Neka bude živost), kurioje išdėstyta jaunosios kartos rašytojų programa. Šis laikotarpis kroatų literatūroje vadinamas antruoju modernizmu. Kūrybai įtakos turėjo bendravimas su to meto reikšmingiausiais Vakarų rašytojais (J. Joyce’u, W. Faulkneriu, T. S. Eliotu, A. Camus, G. Stein, M. Proustu, W. Whitmanu ir kitais). Svarbiausi rašytojai: M. Božićius (g. 1919), I. Slamnigas (g. 1930), A. Šoljanas, S. Novakas, poetai J. Pupačićius (1928–71), Z. Golobas (g. 1927), I. Vrkljan (g. 1930), V. Krmpotić (g. 1932), V. Stahuljak (g. 1926). Vadinamoji Zagrebo stilistinė mokykla siekė moksliniais teoriniais ir literatūriniais kritiniais metodais vertinti kroatų literatūrą. Klostėsi naujoji kritika (Z. Škrebas, 1904–85, A. Flakeris, g. 1924, I. Frangešas, g. 1920, S. Lasićius, g. 1927, ir kiti).
Emigrantų kūryba
Kroatų rašytojai emigrantai savo kūrybą spausdino žurnale Hrvatska revija, kurį 1951 Buenos Airėse įkūrė ir redagavo A. Bonifačićius ir V. Nikolićius. Antroji pokario rašytojų modernistų karta Kroatijoje kėlė egzistencines problemas, tai geriausiai atsispindi filosofinėje poezijoje (D. Horvatićius, g. 1939, Z. Mrkonjićius, g. 1938, I. Zidićius, g. 1939, A. Stamaćius, g. 1939, T. Maroevićius, g. 1941, ir kiti). Jie leido žurnalą Razlog (1961).
20 a. pabaigos–21 a. pradžios literatūra
Poetai postmodernistai (L. Paljetakas, g. 1943, P. Pavličićius, G. Tribusonas, g. 1948, H. Hitrecas, g. 1943, D. Ugrešić, g. 1949, ir kiti) įkūrė žurnalą Quorum (1985). Žymesnių šiuolaikinių rašytojų (M. Gavranas, g. 1961, A. T. Z. Ferićius, g. 1970) kūrybai būdinga juodasis humoras, ironija, groteskas, sarkazmas.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba kroatų rašytojų knygos leidžiamos nuo 19 a. pabaigos. Į lietuvių kalbą išversta F. Mažuranićiaus, M. Krležos, V. Krmpotič ir kitų autorių kūrinių.
Kroatijos kultūra
L: Pet stoljeća hrvatske književnosti Zagreb 1969; D. Jelčić Povijest hrvatske književnosti Zagreb 22004.
2613
Kroatijos konstitucinė santvarka
Kroatijos partijos ir profsąjungos
Kroatijos ginkluotosios pajėgos