Kroãtijos teãtras. Teatro vaidinimai buvo rengiami nuo antikos laikų. Viso ir Pulos salose išliko graikų ir romėnų amfiteatrų griuvėsių. 6–7 a. į Balkanus atsikėlusios slavų gentys rengė apeigas (koliadas, dodolus), kurios turėjo teatrinių elementų. 11 a. vaidintos liturginės dramos. Nuo 14 a. Dubrovnikui didelę įtaką darė Italijos (nuo 15 a. ir Renesanso) kultūra. 14 a. pradėta rengti vaidinimus atvirame ore, kuriuose dalyvavo klajojantieji artistai, dainininkai ir muzikantai. 14–15 a. Zadare, Splite ir Hvare susiklostė religinis teatras: statytos misterijos, mirakliai ir moralitė. Vaidinta bažnyčiose arba aikštėse priešais jas. 16–17 a. Dalmatijoje ir Dubrovnike veikė profesionalios trupės, kurios vaidino vietinių autorių pastorales, komedijas, farsus. Nuo 1546 Dubrovniko aikštėse statytos M. Vetranićiaus (1482–1576) pjesės pagal Biblijos siužetus. Aristokratų rūmuose ir aikštėse vaidintos N. Nalješkovićiaus (apie 1500–87), M. Držićiaus (rengė ir teatro spektaklius) komedijos ir pastoralės. Apie 1600 Hvare pastatytas pirmasis specialus teatro pastatas (veikė ir 21 a. pradžioje). Dažniausiai spektakliai vykdavo per Užgavėnių karnavalus, juose buvo svarbi improvizacija, vaidindavo mėgėjai arba pusiau profesionalūs artistai. Buvo populiarios vidurinių amžių religinės dramos (Hvare – iki 19 a. vidurio), farsai, vadinamosios mokslingosios komedijos, mitologinės ir pastoralinės dramos. Baroko laikotarpiu Dubrovnike buvo rengiami iš Italijos perimti reginiai su muzika ir deklamacija (tekstų autoriai – I. Gundulićius, J. Palmotićius, 1607–57). 17–18 a. Kroatijos šiaurės vakaruose (centras – Zagrebas) plėtotas mokyklinis teatras; statyta spektakliai Biblijos temomis, alegorinės, didaktinės ir pseudoistorinės pjesės lotynų ir kroatų kalbomis (Čekas ir Lechas 1702, Nikola Šubić Zrinjski 1749), kurių autoriai buvo mokytojai arba vertėjai. 18 a. Kroatijoje dažnai gastroliuodavo profesionalios italų (Dalmatijoje ir Dubrovnike) ir vokiečių (kitose Kroatijos dalyse) teatro trupės. 1864 pastatytas pirmasis teatro pastatas Dubrovnike. 19 a. politiniu ir kultūriniu šalies centru tapo Zagrebas. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje daugiausia statyta A. von Kotzebue, A. Ifflando pjesės. Pradėjo klostytis nacionalinė dramaturgija kaikavų tarme: T. Brezovačkio komedijos Motiejus – mokinys burtininkas (1804; 20 a. Kroatijos teatruose statytas T. Strozzi perdirbinys), Diogenis, arba Dviejų pasiklydusių brolių tarnas (1805). 1797–1834 Zagrebe veikė pirmasis Kroatijoje nuolatinis teatras Amadeus su dramos (vaidino vokiečių aktoriai), operos ir baleto trupėmis. 1834 Zagrebe įkurtas Marko aikštės teatras, čia statyta pjesės vokiečių kalba apie Kroatijos istoriją, tarp veiksmų būdavo atliekamos kroatų kompozitorių dainos (budnicos). Vaidino daugiausia gastroliuojančios vokiečių trupės, kurios kartais rengdavo vaidinimus ir kroatų kalba. Daugelyje Kroatijos vietų veikė mėgėjų teatro trupės.
Profesionalaus Kroatijos teatro klostymuisi didelę įtaką padarė 1840–42 Zagrebe ir kituose Kroatijos miestuose parodyti serbų klajojančiojo teatro iš Novi Sado spektakliai. Vaidinta serbų rašytojų (J. S. Popovićiaus, J. Vujićiaus, 1772–1847) kūriniai, pirmosios kroatų dramaturgų štokavų tarme parašytos pjesės (I. Kukuljevićiaus-Sakcinskio Juranas ir Sofija, arba Turkai prie Sisako, Stepko Šubičius, arba Bela IV Kroatijoje, abi 1840). 19 a. 6–7 dešimtmetyje Marko aikštės teatre Zagrebe D. Demeteris (1811–72) ir J. Freudenreichas (1827–81), be spektaklių vokiečių kalba, pradėjo rengti spektaklius kroatų kalba. 1861 šis teatras gavo valstybės subsidiją ir buvo pavadintas Kroatijos nacionaliniu teatru (pirmieji vadovai – D. Demeteris ir J. Freudenreichas). Jame veikė dramos, operos (nuo 1870) ir baleto skyriai. Statyta romantinės, istorinės patriotinės kroatų dramaturgų I. Kukuljevićiaus-Sakcinskio (1816–89), D. Demeterio pjesės. Nuo 6 dešimtmečio plėtota buitinė komedija pagal šiuolaikinius siužetus ir vadinamoji liaudies drama, kuriai būdinga realistinė stilistika, gyva kalba, vietinis koloritas (A. Nemčićiaus Gira be duonos 1855, J. Freudenreicho Juodoji karalienė 1858, A. Šenoa Liubica 1868). 8–9 dešimtmetyje statytos ir Europos klasikinės (Molière’o, J. W. Goethe’s, V. Hugo, F. Schillerio, W. Shakespeare’o) bei šiuolaikinės (V. Sardou, E. Labiche’o) dramaturgijos pjesės. Trupę sudarė kroatų aktoriai (broliai D. ir J. Freudenreichai, K. Norvegas ir kiti), kurie anksčiau vaidino vokiečių ir kroatų pusiau profesionaliose trupėse. Aktorių A. Mandrovićiaus (1839–1912), M. Ružičkos-Strozzi (1850–1937), A. Fijano (1851–1911) vaidyba buvo romantinio pobūdžio. 19 a. pabaigoje Kroatijos nacionalinio teatro direktorius S. Miletićius (1868–1908) jį reformavo: pradėta griežčiau formuoti repertuarą, susirūpinta scenos kalbos meistriškumu, įsteigta pirmoji Kroatijoje vaidybos mokykla (1896–98). Šiuo laikotarpiu statyta užsienio klasikinės (Sofoklio, Euripido, P. Corneille’io, Molière’o, W. Shakespeare’o) ir šiuolaikinės (G. Hauptmanno, H. Ibseno, N. Gogolio, L. Tolstojaus, A. Čechovo), kroatų dramaturgų (M. Držićiaus Stanco pokštai 1895, J. Palmotićiaus Pavlimiras 1896, I. Vojnovićiaus) pjesės. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje teatre susiklostė realistinė kryptis, garsėjo aktoriai I. Borštnikas (1859–1919), M. Michičićius (1864–1950), L. Šram (1874–1913), J. Bachas (1874–1935), N. Vavra (1879–1942), I. Raićius (1881–1932). 20 a. pradžioje profesionalūs teatrai veikė Osijeke (1907), Varaždine (1915), Splite (1920), Rijekoje (1945).
1918 sukūrus Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystę (nuo 1929 Jugoslavija) teatro kultūros centru išliko Kroatijos nacionalinis teatras Zagrebe. Ypač reikšmingas teatrui buvo 1921–26 laikotarpis, kai dramos trupei vadovavo J. Benešićius, direktoriumi ir vyriausiuoju režisieriumi dirbo B. Gavella (1885–1962). B. Gavella buvo pirmasis profesionalus kroatų režisierius; savo spektakliuose siekė aktorių ansambliškumo. Šiuo laikotarpiu statyta daug kroatų šiuolaikinių (M. Krležos Golgota 1922, M. Begovićiaus Avantiūristas prie durų 1926) ir užsienio (W. Shakespeare’o, B. Shaw, L. Pirandello) dramaturgų pjesių. Garsėjo aktoriai D. Dujšinas (1894–1947), V. Podgorska (1898–1984), B. Kraljeva (1904–89), scenografas L. Babićius (1890–1974). Per II pasaulinį karą dauguma teatrų buvo uždaryti; partizanų daliniuose veikė mėgėjų teatro trupės. 20 a. 6–7 dešimtmetyje Kroatijoje įkurta naujų teatrų: teatras Komedija Zagrebe (1950), Zagrebo dramos teatras (1953, nuo 1954 B. Gavellos dramos teatras), Kroatijos nacionalinio teatro Kamerinė scena (1956, statyta E. Ionesco, S. Becketto pjesės), Teatrar & TD (įkurtas 1966 Zagrebe). 8 dešimtmetyje įsteigta nepriklausomų trupių: Teatar u gostima (Teatras svečiuose, įkurta 1974), Histrionų vaidybos trupė (įkurta 1975, abi Zagrebe). Žymiausi režisieriai: T. Strozzi (1892–1970), T. Tanhoferis (1898–1971), V. Habunekas (1906–94), M. Fotezas (1915–76), K. Spaićius (1923–94), B. Jerkovićius (1925–2009), D. Radojevićius (1927–86), G. Paro (g. 1934), T. Radićius (1940–2015), M. Carićius (1947–2000). Teatro menas dėstomas Zagrebo universiteto Dramos meno akademijoje (1950 su kitais įkūrė režisierius B. Gavella; iki 1985 veikė įvairiais pavadinimais). Rengiami tarptautiniai festivaliai: Dubrovniko vasaros žaidimai (nuo 1950), Splito vasara (nuo 1954), vaikų teatro (nuo 1958 Šibenike), lėlių teatro (nuo 1968) festivalis, avangardinio ir eksperimentinio teatro festivalis Eurokaz (nuo 1987, abu Zagrebe).
Kroatijos kultūra
Kroatijos konstitucinė santvarka
Kroatijos partijos ir profsąjungos
Kroatijos ginkluotosios pajėgos