Krokuvos sutarties pirmasis puslapis (Krokuvos nacionalinis muziejus)
Krókuvos sutarts, Lenkijos ir Prūsijos taikos sutartis, sudaryta 1525 04 08 Krokuvoje. Nustatė naujus šalių santykius po 15 a. antroje pusėje–16 a. pradžioje Vokiečių ordino pralaimėtų karų su Lenkija. Paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, 1525 tapęs naujos valstybės – liuteroniškos Prūsijos kunigaikštystės – valdovu, prisiekė vasalinę ištikimybę savo dėdei Žygimantui Senajam (buvo jo sesers Sofijos Kazimieraitės sūnus) ir Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karaliaus lenu. Iki tol tokią sutartį sudaryti nebuvo galima dėl popiežiaus (Vokiečių ordinas buvo ne tik karinė, bet ir dvasinė organizacija) ir imperatoriaus (Vokiečių ordinas, kaip valstybinis darinys, buvo Šventosios Romos imperijos dalis) priešinimosi. Prūsijos kunigaikštystė išlaikė visišką savivaldą – teisę leisti įstatymus, turėti iždą, kariuomenę, įgijo ilgalaikę taikios raidos galimybę.
Lenkijai Krokuvos sutartis garantavo saugų pasienį. Be to, buvo sutarta, kad Prūsijos kunigaikštystė atiteks Lenkijos karalystei, jei Albrechtas Brandenburgietis ir jo broliai neturės vyriškos lyties palikuonių. Krokuvos sutartis įpareigojo Prūsiją teikti Lenkijai karinę paramą, jai uždrausta kalti savo pinigus, Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirkliams Prūsijoje suteikta prekybos laisvė. Po Krokuvos sutarties daugiausia vandens keliais per Prūsiją ir Mažąją Lietuvą toliau plėtėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba su Vakarais, dėl to spartėjo šių šalių ūkinė ir socialinė raida.
Prūsijos priesaika (aliejus, 1882, dailininkas J. Matejko, Krokuvos nacionalinis muziejus)
Krokuvos sutarties pirmasis puslapis (Krokuvos nacionalinis muziejus)
2271