Kronštadto sukilimas (Kronštãto sukilmas), Kronštadto įgulos ir kai kurių Baltijos laivyno laivų ekipažų 1921 02 28–03 18 sukilimas prieš bolševikų valdžią.
Kronštadto jūreiviai, kuriems įtaką darė anarchistai, buvo tarp radikaliausių ir maištingiausių 1917 revoliucijų dalyvių (L. Trockis juos vadino revoliucijos pasididžiavimu).
1921 02 28 jūreiviai, nepritariantys bolševikų politikai, paskelbė rezoliuciją, kurioje pateikė 15 politinių ir ekonominių reikalavimų (perrinkti tarybas slaptu ir lygiu balsavimu, paleisti politinius kalinius, įgyvendinti žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę, sulyginti maisto davinius, panaikinti maisto atsargų nusavinimą ir kita). Bolševikų vyriausybė, išgąsdinta raginimo sukelti trečiąją revoliuciją, 03 02 paskelbė sukilėliams ultimatumą (pasiduosiantiems garantavo gyvybę), sukilimą pavadino kontrrevoliuciniu sąmokslu, kurstomu baltagvardiečių ir vadovaujamu caro generolų. 1921 03 03 sukilėliai sudarė Laikinąjį revoliucinį komitetą (pirmininkas Stepanas Petričenko); visi jo nariai buvo jūreiviai (įgulos karininkai sukilimui nepritarė). Sukilėliai suėmė abu Kronštadto karinius komisarus, bet smurto veiksmų nesiėmė.
Baltijos laivyno laivas Sevastopol, kurio jūreiviai dalyvavo Kronštadto sukilime (1921 02)
1921 03 07 vyriausybė pasiuntė prieš sukilėlius M. Tuchačevskio vadovaujamus karinius dalinius (sudarė daugiausia Rusijos ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu specialiosios kariuomenės kariai ir karo mokyklos kursantai). Jie šturmu užėmė tvirtoves ir iki 03 17 sukilimą numalšino. Apie 8000 sukilėlių pabėgo į Suomiją, tūkstančiai sušaudyta arba įkalinta lageriuose.
Kronštato sukilimas atspindėjo ir Rusijos valstiečių (dauguma jūreivių – iš jų) nepasitenkinimą karinio komunizmo politika. Sukilimas iš dalies pagreitino bolševikų vyriausybės sprendimą 1921 03 pereiti nuo karinio komunizmo prie Naujosios ekonominės politikos.
-Kronštadto maištas; -Kronštato maištas