krucifiksas

krucifksas (lot. crucifixus < crux, kilm. crucis – kryžius + fixus – prikaltas, prismeigtas), kryžius su nukryžiuoto Jėzaus Kristaus figūra.

krucifikso formos enkolpionas (auksuotas sidabras, juodinimas, 9 a., Martvili, Vakarų Gruzija)

Kuriamas skulptūros, tapybos ir kitomis priemonėmis, būna įvairaus dydžio ir paskirties (mažas krucifiksas yra asmeninės maldos objektas, monumentalus krucifiksas naudojamas liturginiams tikslams bažnyčioje, nešamas per procesijas ir kita). Krucifiksą gali papildyti ir kitos figūros arba jų grupės (Švč. Mergelė Marija, Šv. Jonas Evangelistas ir kiti), tapytuose krucifiksuose (kryžiaus formos medžio plokštė su joje pavaizduotu Nukryžiuotuoju) jos dažniausiai įkomponuojamos kryžiaus statinio praplatintoje dalyje, praplatintuose skersinio galuose, skulptūriniuose – iš krucifikso šonų. Bizantijoje plito tik tapyti krucifiksai.

Istorinė apžvalga

Ankstyviausi išlikę Nukryžiavimo vaizdai yra iš 5 a. (Nukryžiavimas Šv. Sabinos bažnyčios Romoje medinėse duryse). Krucifiksas, kaip savarankiška dailės forma, susiklostė 6 amžiuje. Ankstyvuosiuose krucifiksuose Jėzus Kristus vaizduotas dėvintis ilgą tuniką, nuo 9 a. – perizonijų, nuo 13 a. – vietoj keturių prikaltas (per plaštakas ir sukryžiuotas pėdas) trimis vinimis. Iš pradžių Jėzus Kristus buvo vaizduojamas atmerktomis akimis, tiesiai arba beveik tiesiai laikoma galva (skulptūriniuose krucifiksuose – dažnai su karūna) ir tiesiu kūnu, horizontaliai ištiestomis rankomis, į priekį atsuktais delnais (tapytas vadinamasis Akademijos krucifiksas, 1180–1190, Akademijos galerija Florencijoje). 8 a. Bizantijoje pradėta vaizduoti mirusį Jėzų Kristų. Vakaruose, be krucifikso su mirusio (bet be kančios ženklų), tebekurti ir krucifiksai su gyvo Jėzaus Kristaus atvaizdais.

krucifiksas Šv. Veidas Šv. Martyno katedros Luccoje koplyčioje (medis, apie 770–880)

Pabrėžiant jo žmogiškąjį aspektą 13 a. vietoj triumfuojančio įsigalėjo kenčiančio Jėzaus Kristaus ikonografija: jo galva nusvirusi ant dešinio peties (karūną skulptūriniuose krucifiksuose pakeitė erškėčių vainikas), kūnas išlenktas, klubai pasukti (Cimabue’s apie 1285 tapytas krucifiksas, buvęs Šv. Kryžiaus bažnyčioje Florencijoje). Nuo 14 a. pradžios Kristaus kančia perteikiama dar dramatiškiau (Giotto di Bondone’s apie 1300 tapytas krucifiksas Švč. Mergelės Marijos Naujojoje bažnyčioje Florencijoje), kai kurie skulptūriniai krucifiksai labai natūralistiški (Burgoso katedros krucifikse panaudoti plaukai, jaučio oda). Iš 14 a. išliko grupė skulptūrinių krucifiksų, kuriuose Kristus vaizduojamas ištiesęs rankas apkabinti (šv. Bernardo Klerviečio, šv. Pranciškaus Asyžiečio vizijų įtaka). Nuo 15 a. pradžios kurta nedaug tapytų krucifiksų. 15 a. raiškių skulptūrinių krucifiksų Vokietijoje sukūrė V. Stossas, T. Riemenschneideris, Italijoje – Donatello, F. Brunelleschi. 16 a. pabaigoje pradėtos naudoti brangios medžiagos (auksas, sidabras, dramblio kaulas); neturtingose bažnyčiose tebevyravo mediniai krucifiksai. Puošnių krucifiksų būta ir miestiečių gyvenamuosiuose namuose. 16–17 a. viltingesnės nuotaikos, idealizuotų krucifiksų (Kristaus galva šiek tiek pakelta, veido išraiška rami, kūnas atletiškas) sukūrė Giambologna, G. L. Bernini ir kiti skulptoriai Italijoje ir Šiaurės Europoje. Ispanijoje tęstos teatrališko realizmo, Jėzaus Kristaus kančios pabrėžimo tradicijos (F. Ruizo Gijóno krucifiksas Sevilijos katedroje, 1688–1689); šie krucifikso tipai plėtoti ir 18 amžiuje. 19 a. krucifiksams būdinga stilistikos, medžiagų įvairovė (naudota stiklas, vaškas ir kita), bet paplitus pramoninei produkcijai unikalių, meniškai vertingų krucifiksų sukurta mažai.

Lietuvoje

Lietuvoje daugiausia krucifiksų išliko iš 18–19 amžiaus; jų sukūrė profesionalūs ir liaudies skulptoriai. Dažnai skulptūriniai krucifiksai komponuoti bažnyčios didžiajame altoriuje (Dominikonų, arba Šv. Dvasios, bažnyčios Vilniuje, Kauno katedros krucifiksai, abu 18 a.). Kartais šalia krucifikso komponuotos Švč. Mergelės Marijos, šv. Jono figūros. Daug skulptūrinių krucifiksų sukūrė V. Svirskis, kiti tautodailininkai. Taikomosios dailės dirbiniai (taurės, relikvijoriai, varpai) buvo puošiami reljefiniais krucifiksais.

procesijų krucifiksas (nežinomas tautodailininkas skulptorius, medis, polichromija, skarda, 1853, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Nukryžiuotasis

Nukryžiuotasis iš Juodeikių bažnyčios (medis, 19 a.)