Krýmo kãras, Ryt kãras, 1853–56 Rusijos karas su Osmanų imperija, Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Sardinija dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose.
Priežastys
Krymo karas susijęs su 18 a. pabaigoje prasidėjusiu Osmanų imperijos nuosmukiu. Per šį karą Rusija siekė įsigalėti Dardanelų sąsiauryje ir suskaldyti Osmanų imperiją. Didžioji Britanija ir Prancūzija, norėdamos užkirsti kelią Rusijos ekspansijai, kaip atsvarą jai siekė išsaugoti Osmanų imperiją. Krymo karą paspartino ir 1852 kilęs katalikų, kuriuos rėmė Prancūzija, bei stačiatikių ginčas dėl šv. vietų Palestinoje; sultonas čia katalikams suteikė išskirtines teises. 1853 01 Rusijos imperatorius Nikolajus I pasiūlė Didžiajai Britanijai pasidalyti Osmanų imperiją. 1853 02 Nikolajus I iš sultono pareikalavo Palestinos šv. vietų klausimą spręsti stačiatikių naudai, Rusiją pripažinti išskirtine Osmanų imperijos stačiatikių (bulgarų, graikų, serbų, rumunų) globėja. Didžiajai Britanijai pritariant sultonas reikalavimus atmetė.
1853 07–08 Rusijos kariuomenė (82 000 žm.) okupavo Osmanų imperijai nominaliai priklausančias Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystes. Nepaisydamas didžiųjų valstybių neaiškios pozicijos, 10 16 sultonas paskelbė Rusijai karą ir prie Dunojaus sutelkė didelę kariuomenę (150 000 žm.). Tuo metu kai kurie Rusijos kariniai junginiai dalyvavo Kaukazo kare (1817–64). Karui su Osmanų imperijos armija Užkaukazėje buvo suformuotas Rusijos korpusas (30 000 žm.).
Eiga
Mūšiai tarp Rusijos ir Osmanų imperijos kariuomenių iš pradžių vyko Juodojoje jūroje, prie Dunojaus, Užkaukazėje. 1853 11 30 per Sinopo mūšį Rusijos eskadra (vadas P. Nachimovas) sumušė Osmanų imperijos Juodosios jūros eskadrą. 1853 pabaigoje Osmanų imperijos kariuomenė kelis kartus pralaimėjo Užkaukazėje; tai sukėlė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nerimą. 1854 01 03 jų laivynai įplaukė į Juodąją jūrą. 1854 02 21 Rusija pradėjo puolimą prie Dunojaus, Bulgarijos link. 1854 03 28 Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Rusijai. Austrija, spaudžiama vokiečių valstybių, laikėsi neutraliteto, bet 1854 08 pareikalavo, kad Rusijos kariuomenė pasitrauktų iš užimtos dalies Bulgarijos, t. p. Moldavijos ir Valakijos (Rusijai pasitraukus Austrija abi pastarąsias okupavo). Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Osmanų imperijos laivynai Sevastopolyje blokavo Rusijos laivyną.
Krymo karas (1853–1856)
1854 05 Osmanų imperijos kariuomenė (120 000 žm.) pradėjo veržtis Kutaisi ir Aleksandropolio (dabar Giumri) kryptimi; ją įsiveržimu į Rytų Gruziją parėmė Šamilio kariuomenė, bet joms susijungti nepavyko. Osmanų imperijos kariuomenė Užkaukazėje svarbiausius mūšius pralaimėjo. 1854 pavasarį į Baltijos jūrą įplaukė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos eskadros. 08 16 sąjungininkai užėmė Rusijos svarbiausius įtvirtinimus Alandų salose. Rudenį sąjungininkai paliko Baltijos jūrą. Baltojoje jūroje sąjungininkai apšaudė Solovkų salas ir Archangelską. 09 01–08 Tolimuosiuose Rytuose jie nesėkmingai puolė Kamčiatkos Petropavlovską.
Nuo 1854 pabaigos svarbiausi karo veiksmai vyko Kryme. 1854 09 14 prie Eupatorijos išsilaipino Osmanų imperijos, Didžiosios Britanijos (vadas F. Raglanas) ir Prancūzijos (vadas A. J. L. de Saint‑Arnaudas) kariuomenės (iš viso 62 000 žm.). 1854 09 20 mūšyje prie Almos upės sąjungininkai sumušė Rusijos kariuomenę (33 600 žm., vadas Aleksandras Menšikovas), kuri pasitraukė į Bachčisarajų. 1854 09 25 sąjungininkai apsiautė Sevastopolį (įgulą iš pradžių sudarė 18 000 žm., vadai V. Kornilovas ir P. Nachimovas); prasidėjęs Sevastopolio gynimas truko 349 dienas. 1854 10 25 Balaklavos mūšyje Rusijos kariuomenė nesugebėjo išnaudoti taktinio laimėjimo, 1854 11 05 pralaimėjo Inkermano mūšį.
Balaklavos mūšis (aliejus, 1894, dailininkas Richardas Catonas Woodvilleʼis)
1855 01 26 karą Rusijai paskelbė Sardinija ir pasiuntė į Krymą 15 000 žm. korpusą. Buvo užimta Kerčė, Anapa, išlaipintas desantas prie Novorossijsko. 1855 09 08 sąjungininkams (vadas M. Mac‑Mahonas) užėmus Malachovo kurganą (Sevastopolio pietrytinėje dalyje) Sevastopolio gynėjai pasitraukė iš miesto. Rusija laimėjo kelis mūšius Užkaukazėje (1855 11 28 buvo užimtas Karso miestas), bet tai jos padėties nepagerino. 1855 Nikolajui I mirus imperatoriu tapęs Aleksandras II buvo labiau linkęs derėtis. Be to, Rusija baiminosi, kad prie sąjungininkų gali prisidėti Austrija ir Švedija. 1855 pabaigoje karo veiksmai faktiškai baigėsi.
Padariniai
Rusijos kariuomenė neteko 522 000, Osmanų imperijos – 400 000, Prancūzijos – 95 000, Didžiosios Britanijos – 22 000 žmonių. Karui Rusija išleido 800 mln. rublių, sąjungininkai – 600 mln. rublių.
Pagal 1856 03 30 Paryžiaus taikos sutartį Rusija prarado teisę Juodojoje jūroje turėti karo laivyną ir bazes (į ją uždrausta įplaukti visų valstybių karo laivams), įsipareigojo nestatyti įtvirtinimų Alandų salose; Moldaviją, Valakiją ir Serbiją pripažino Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Prūsijos protektoratais; Moldovai ir Osmanų imperijai atiteko Besarabijos pietinė dalis. Sutartis t. p. numatė laivybos Dunojumi laisvę ir Osmanų imperijos teritorinio vientisumo išsaugojimą.
Krymo karas parodė Rusijos karo technikos atsilikimą; jos laivyną sudarė daugiausia buriniai laivai, kareiviai buvo ginkluoti lygiavamzdžiais netoli šaudančiais šautuvais. Trūko apmokytų rezervų, ginkluotės, amunicijos. Pralaimėjimas pažemino imperatoriaus valdžią, pagreitino baudžiavos panaikinimą (1861). Po karo Europos kariuomenės buvo apginkluotos graižtviniais ginklais, buriniai karo laivai pakeisti gariniais, karyboje atsirado pozicinio karo elementų.
Krymo karas sustiprino Prancūzijos autoritetą. 1855 01 dėl užsitęsusio karo atsistatydino Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas G. H.‑G. Aberdeenas, čia sustiprėjo izoliacionistinės nuotaikos, kurios išsilaikė iki 19 a. pabaigos. Šis karas t. p. galutinai sužlugdė Šventąją sąjungą ir padėjo susivienyti Vokietijai bei Italijai (Didžioji Britanija ir Rusija nenorėjo aktyviai kištis į Vakarų Europos reikalus; Austrija dėl savo politikos per karą prarado Rusijos paramą). Per Krymo karą profesionaliosios slaugos pradininkė F. Nightingale organizavo gailestingųjų seserų būrį.
L: J. Tarle Krymskaja vojna 2 t. Moskva–Leningrad 1950.