kūlimas

kūlmas, grūdų ar sėklų atskyrimas iš nupjautų žemės ūkio augalų varpų, ankščių, galvučių, burbuolių. Kuliama specialiais įrankiais ar mašinomis. Apie kūlimo kokybę sprendžiama iš neiškultų, sužalotų ir šiauduose ar peluose likusių grūdų ar sėklų kiekio. Seniausias kūlimo būdas – gyvulių varinėjimas po suklotus išdžiovintus javus. Ilgą laiką buvo kuliama kulstais, vėliau spragilais, dar buvo daužomi pėdai (kūlėjas, laikydamas pėdą už drūtgalio, daužė jį į specialų blokštuvą, klojimo sieną, kopėčias). Kuliant spragilais arba bloškiant nesužalojami šiaudai (jais dengdavo stogus, pindavo demblius). Kulta ir velenu. 18 a. pabaigoje Škotijoje pagaminta pirmoji kuliamoji. Nuo 20 a. ekonomiškai stipriose šalyse kuliama daugiausia kombainais arba kuliamosiomis. Maždaug nuo 20 a. 7 dešimtmečio javai, dobilų, daržovių, žolių sėklojai kuliami javų kombainais.

javų kombainu iškulti kviečiai byra į bunkerį

2453

Lietuvoje

Lietuvoje iki 19 a. buvo kuliama rankomis ir mynimu. Seniausi ir paprasčiausi kūlimo įrankiai – lenktas apie 2,5 m ilgio pagalys su pastorintu galu, vadinamasis kulstas, ir spragilai.

19 a. kai kurie dvarų savininkai gyvuliams skirtus javus dar kūlė mynimu. Javų mynimas buvo žinomas Užnemunėje, dažnas Mažojoje Lietuvoje. Mynimui skirtas vasarojus būdavo suklojamas ratu sausoje aikštelėje, vadinamoje trypte, ir 4–6 tarpusavyje surišti arkliai arba jaučiai risčia varomi ratu. Šiaurės Lietuvoje ir Rytų Aukštaitijoje miežių ar kito vasarojaus pėdus sugulydavo gulsčiai rate ar klojime ir per varpas važinėdavo arkliu, pakinkytu į dvirãtį vežimą. Užnemunėje važinėdavo specialiai kūlimui darytomis rogėmis, į kurias būdavo prikraunama akmenų. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje kūlimui buvo naudojamas velenas (trikulis, raguotis, reketis, blukis), kuris turėdavo įkaltus ragus (medžio pliauskas iki 20 cm ilgio, 4–6 cm storio ir 10 cm aukščio). Šiuo velenu būdavo kuliami ne tik javai, bet ir linai.

19 a. viduryje kai kuriuose Lietuvos dvaruose buvo kuliama vadinamuoju tryptu. Tai – pakrypęs krumpliuotas ratas lentomis klotu viršumi. Ant jo būdavo suvaromi ir pririšami gyvuliai, kurie, nepertraukiamai lipdami prieš besisukantį ratą, savo svoriu jį įsukdavo. Ratas perduodavo sukimosi jėgą bėgūnui, šis – mediniam kūlėjui. Šalia trypto buvo naudojamas ir medinis traukiamas krumpliuotas ratas, kuris per bėgūną sukdavo medinį kūlėją. Šie ratai ir kūlėjai paplito ir stambesnių ūkininkų ūkiuose, ypač Šiaurės Lietuvoje.

Nuo 19 a. pabaigos didžiuosiuose Lietuvos dvaruose imta naudoti garines, kartu grūdus valančias kuliamąsias.

20 a. 3–5 dešimtmetyje Lietuvoje buvo kuliama vidaus degimo variklio sukamomis kuliamosiomis, nuo 20 a. 7 dešimtmečio – javų kombainais.

-tryptas