kultrinė ganyklà, našūs sėtiniai ar pagerinti natūralūs žolynai gyvuliams ganyti. Kultūrinė ganykla įrengiama ariamojoje žemėje, ganyklose, pievose ar nusausintuose durpžemiuose. Pasėti žolynai tręšiami, kai kur vasarą laistomi.
Trumpalaikės kultūrinės ganyklos būna derlingos iki 5–6 metų. Skirstomos į sėjomainines (žolynai 3–4 m. kaitaliojami su kitais žemės ūkio augalais) ir nesėjomainines (žolynai po 5–6 m. išariami ir jų vietoje pasėjami nauji). Ilgalaikės (nuolatinės) kultūrinės ganyklos naudojamos ilgiau kaip 6 m., būna derlinguose dirvožemiuose. Kultūrinėse ganyklose dažniausiai auginamos žolės, kurios ilgai išsilaiko, sudaro tankų, neaukštą žolyną, gerai ėdamos, vienodžiau atželia, atsparios mindymui. Daugiausia sėjami tikrieji eraičinai (eraičinai), daugiametės svidrės (svidrė), pievinės miglės (miglė) ir pašariniai motiejukai (motiejukai), sausesniuose nerūgščiuose dirvožemiuose – liucernos. Kultūrinių ganyklų žolynas ganomas 4–6 kartus per sezoną arba 1 kartą nupjaunamas pašarui (žaliajam, silosui) ir dar 3–4 kartus ganomas.
Kultūrines ganyklas pradėta rengti 19 a. pabaigoje Olandijoje, Danijoje, Švedijoje.
Lietuvoje kultūrines ganyklas 1926 pradėta tirti Žemės ūkio akademijoje (J. Tonkūnas). Nuo 20 a. vidurio kultūrinių ganyklų problemomis rūpinasi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystė institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos institutas (iki 2012 Vandens ūkio institutas), Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas ir kitos žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigos.
2221
2174
-ganykla