kultūrològija (kultūra + gr. logos – mokslas), bendroji kultūros teorija, nukreipta į tarpdisciplinines kultūros studijas ir siekianti apibendrinti kultūrą tiriančių humanitarinių ir socialinių mokslų duomenis. Dar apibrėžiama kaip: bendroji kultūros mokslų metodologija, kultūros metateorija, nagrinėjanti kultūrinės analizės ir interpretacijos problemas; kultūros mokslų visuma (apima etnologiją, socialinę, kultūrinę antropologiją, kultūros, literatūros, meno filosofiją ir sociologiją, kultūros psichologiją ir istoriją, literatūros teoriją, semiotiką, estetiką, religijotyrą, menotyrą); socialinės teorijos variantas, nukreiptas į kultūros kritiką; kultūros teorijos ir kritikos derinys.
Kultūrologijos ištakomis galima laikyti dvasinės istorijos (vok. Geistesgeschichte), suprantamos kultūros istorijos prasme, tradiciją, W. Dilthey dvasios mokslų (vok. Geisteswissenschaften), jo priešpriešintų gamtos mokslams (vok. Naturwissenschaften), idėją, H. Rickerto kultūros mokslų (vok. Kulturwissenschaften) idėją, griežto kultūros mokslo galimybę teigiančią kultūros organinio augimo teoriją (L. Frobenius), konceptualių kultūros istorikų J. Burckhardto, J. Huizingos ir kitų veikalus. Kultūrologijos terminą sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas ir kultūros teoretikas L. A. White’as veikale Kultūros mokslas: Žmogaus ir civilizacijos tyrimas (The Science of Culture: A Study of Man and Civilization 1949). Jis kultūrą interpretavo kaip savarankišką procesą ir iš savęs pačios besiplėtojančią sritį, objektyviojoje tikrovėje (greta biologijos ir fizikos fenomenų) išskirdamas atskirą kultūros fenomenų klasę. Gamtos ir socialinius mokslus L. A. White’as skyrė ne pagal jų taikomus metodus, bet pagal tiriamus fenomenus. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje kultūrologijos terminas plačiau neprigijo, buvo pradėtas vartoti 20 a. antroje pusėje SSRS. Joje ir rusų formalistų paveiktose kitose šalyse paplito kultūrologijos, kaip koherentiškos kultūros mokslų visumos, idėja. Rusų formalistai (V. Proppas, A. Potebnia, V. Šklovskis, V. Žirmunskis), siekę metodologiškai oponuoti sovietinio marksizmo-leninizmo primestai vulgariai meno sociologizacijai, literatūros kūrinio poetikos, naratyvinės struktūros, meno formų, kultūros simbolinės organizacijos ir kultūros simbolinių kodų analizę atsiejo nuo marksistinės epistemologijos ir normatyvinės estetikos. Rusų formalistai ir meno morfologai (M. Kaganas ir kiti) kultūrą interpretavo ne kaip socialinės srities vedinį, bet kaip autonomišką, savita sklaidos logika pasižyminčią sritį. Jie meno kūrinio formos analizėje išplėtojo panašias epistemologines ir analitines interpretacines kultūros mokslų jungtis kaip ir vokiečių filologinės istorinės hermeneutikos atstovai, neokantininkai ar prancūzų struktūralistai. SSRS kultūrologijos terminu dažnai vadinta jungtis tarp teorinės filosofijos ir jai artimų praktinės filosofijos bei sociologijos sričių (technikos filosofijos, mokslo istorijos ir sociologijos, kultūros istorijos ir sociologijos, nors oficialiai SSRS jos nebuvo taip įvardijamos).
Klasikinėms (spekuliatyvioms ir esencialistinėms) 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės kultūros teorijoms prarandant savo reikšmę paplito antropologinės, sociologinės ir kognityviųjų mokslų kuriamos kultūros teorijos. Kultūros tyrimams didelę įtaką padarė ir kultūros sampratą pakeitė simbolistinės interpretacinės antropologijos atsiradimas ir C. Geertzo veikalai. Juose kultūrą nustota priešpriešinti gamtai (natūrai); menas ir mokslas, politinės ideologijos ir mokslinės teorijos analizuotos ne kaip priešybės, o kaip savitos, tarpusavyje susijusios kultūros sistemos. Kultūros analizės pagrindu C. Geertzas laikė simbolinę organizaciją. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje paplito kultūrologijai, kaip tarpdisciplininių kultūros studijų visumai, artima kultūros studijų subdisciplina. Jai didelę įtaką padarė J. Derrida ir dekonstruktyvizmas, M. Foucault ir poststruktūralizmas, J. Lacano ir jo sekėjų (S. Žižekas ir kiti) suformuota kritinės teorijos ir psichoanalizės jungtis. Kultūros studijų atstovai tarpdisciplininius kultūros tyrimus laiko nekvestionuojamu išeities tašku, nesiima metodologinių svarstymų, o kultūrologijos atstovai neatmeta klasikinių kultūros teorijų ir svarsto metodologinius klausimus. Kultūros studijoms įtakos turėjo ir naujojo istorizmo bei sąmoningumo istorijos atstovai literatūros teorijoje (S. Greenblattas, C. Gallagher, C. Ginzburgas, H. White’as, E. Saidas).
LIETUVOJE vienu kultūrologijos pradininkų galima laikyti rusų formalistams artimą V. Sezemaną, kai kurių tyrinėtojų (suomių semiotiko E. Tarasti ir vokiečių filosofo T. Botzo-Bornsteino) laikomą semiotikos pradininku ir kultūros mokslų plėtotoju. Jo kultūros ir estetikos tyrinėjimuose derinamos fenomenologinė prieiga ir neokantizmo idėjos, yra kultūros psichologijai, meno morfologijai, literatūros filosofijai ir kitoms disciplinoms svarbių metodologinių įžvalgų. Lietuvos kultūrologiniams tyrimams ir kultūros mokslų formavimuisi didelę įtaką padaręs A. J. Greimas kultūrologijos nelaikė savarankiška tyrimų sritimi ir kritikavo patį terminą. V. Kavolis kultūrologijos terminu įvardijo kultūros simbolinių reikšmių analizę, taip kultūrologiją siedamas su kultūros sociologija. V. Kavolio, t. p. L. Donskio veikaluose yra kultūrologijos ir civilizacijų teorijos sąsajų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kultūrologija laikoma kultūros mokslų visuma ir jos metodologine refleksija bendrojoje kultūros teorijoje. Tokią sampratą taiko ir plėtoja K. Stoškus, A. Sverdiolas, S. Jankauskas, A. Andrijauskas, A. Gaižutis. Kultūrologijos, kaip kultūros teorijos ir kritikos jungties, veikalų parašė K. Stoškus, L. Donskis, A. Sverdiolas, A. Samalavičius, V. Rubavičius, A. Tereškinas (jis ir kultūros studijų atstovas). Kultūrologijos, kaip socialinės teorijos, nukreiptos į kultūros kritiką, veikalų paskelbė A. Žukauskaitė. Tarpdisciplininių kultūros studijų, kuriose naudojami nevieno humanitarinio ar socialinio mokslo duomenys, parašė J. Baranova (literatūros teorija ir filosofija, filosofijos ir literatūros eseistikos analizė), G. Beresnevičius (etnologija, religijotyra), A. Uždavinys (filosofijos ir kultūros istorija, menotyra). Savitą filosofinės antropologijos, aukštosios kultūros teorijos ir kultūros studijų derinį plėtoja G. Mažeikis, tiriantis aukštąją ir populiariąją kultūrą, subkultūras. Kultūrologijos tyrimų centras yra Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
L: V. Kavolis Epochų signatūros Chicago 1991; L. Donskis Moderniosios sąmonės konfigūracijos: Kultūra tarp mito ir diskurso Vilnius 1994, Tarp vaizduotės ir realybės: Ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje Vilnius 1996; A. Andrijauskas Kultūrologijos istorija ir teorija Vilnius 2003; A. L. Kroeber The Nature of Culture Chicago 1952; L. A. White The Science of Culture: A Study of Man and Civilization New York 1970.
313