kultros pamiñklų apsaugà Lietuvojè
Ankstyvoji paminklosaugos raida
Beržoro Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia ir varpinė (restauruota 1998–2001)
Paminklosaugos ištakos siejamos su E. Tiškevičiaus 1855 įsteigtos Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikla, šios komisijos įsteigtu Vilniaus senienų muziejumi. Jo vedėjas F. Pokrovskis paskelbė pirmuosius Vilniaus (1893), Gardino (1895) ir Kauno (1899) gubernijų archeologijos paminklų žemėlapius. 19 a. imta domėtis dailės paminklais, 20 a. pradžioje pradėta rūpintis architektūros paminklais (architektūros paveldas); 1902–12 restauruotos Vilniaus Šv. Onos, Šv. Mykolo bažnyčios, 1905 šiek tiek konservuoti Trakų salos pilies priešpilio bokštai. Prie kultūros paminklų saugojimo prisidėjo ir 1907 įsteigta Lietuvos mokslo draugija (draugijos pirmininkas J. Basanavičius); jos pastangomis buvo išsaugotos Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos.
Paminklosauga t. p. rūpinosi Vilniaus mokslo bičiulių draugija (įkurta 1907) ir Lietuvių dailės draugija (įkurta 1907), kuri puoselėjo lietuvių tradicinį meną. Archeologo T. Daugirdo pastangomis sustabdytas Kauno pilies griovimas.
Kultūros paminklų apsauga 1919–40
Sisteminga kultūros paminklų apsauga pradėta nuo 1919, kai Lietuvos vyriausybė priėmė Valstybės archeologijos komisijos įstatymą. Archeologijos, architektūros ir dailės paminklų apsauga bei tyrimu ėmė rūpintis Valstybės archeologijos komisija (įsteigta 1919 prie Švietimo ministerijos), jai vadovavo T. Daugirdas, E. Volteris, A. Janulaitis. Komisija organizavo Pažaislio ir Zapyškio bažnyčių konservavimo darbus, organizavo ekspedicijas. 1926 prie Švietimo ministerijos ėmė veikti Senovės paminklų apsaugos referentūra, 1936 paminklosauga perduota Vytauto Didžiojo kultūros muziejui (registravo daugiausia archeologijos ir architektūros paminklus), kuriame buvo įsteigta Lietuvos paminklų konservatoriaus pareigybė ir skyrius. Muziejaus iniciatyva imtasi kontroliuoti paveldotvarkos darbus Kaune, kai kuriuose miestuose nuo sugriovimo pavyko išsaugoti istorinius objektus, buvo gelbėjamos Kauno, Panemunės (Gelgaudų), Raudonės pilys, valstybės vardu išpirkti keli piliakalniai.
Kairėnų dvaro arklidžių pastatas (Vilnius; restauruota 1991–2002)
Dailės paminklais rūpinosi M. K. Čiurlionio galerija, Vytauto Didžiojo kultūros, kraštotyros muziejai; kaupė medžiagą, juos populiarino. 1919–40 paminklosaugai daug dėmesio skyrė ir kitos to meto iškilios asmenybės: P. Galaunė, K. Jablonskis, V. Nagevičius, V. Verbickas, K. Šaulys, V. Dubeneckis, P. Tarasenka, J. Žilinskas, Z. Ivinskis, V. Pryšmantas, M. Dobužinskis, A. Mošinskis.
Kultūros paminklų apsauga sovietų okupacijos metais
Šilinės karčema, pritaikyta Panemunių regioninio parko administracijai (20 a. pradžia)
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą vadinamoji Liaudies vyriausybė rūpinosi, kad nacionalizuoti kultūros paminklai nebūtų išgrobstyti, 1940 07 20 priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą, prie Švietimo liaudies komisariato buvo įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, ji inventorizavo daug kultūros vertybių nacionalizuotuose dvaruose ir perdavė jas muziejams (tai sustabdė jų vežimą į SSRS muziejus, užsienį). Šiuo laikotarpiu labiausiai nukentėjo žydų kultūros paveldas. Buvo uždarytos kultūros įstaigos, nacionalizuoti knygynai, daugiau kaip 200 religinių pastatų (sinagogų, ješivų, rabinų namų).
Nacių okupacijos metais buvo uždarytas Š. Anskio istorijos-etnografijos muziejus, konfiskuotas Žydų istorijos ir etnografijos draugijos turtas, naikintos knygos, žurnalai, laikraščiai; 1941–44 išgrobti svarbiausi žydų kultūros centrai – M. Strašūno biblioteka, Žydų mokslo institutas, Kauno ir Vilniaus žydų muziejai (dauguma vertybių išvežta į Frankfurtą prie Maino). SSRS vėl okupavus Lietuvą (1944) aktyviai vykdyta kultūros paminklų naikinimo politika. Kolektyvizacijos laikotarpiu padaryta daug žalos kaimo kultūros paveldui (sunaikinti ištisi kaimai ir jų kapinaitės, nugriauta daug sakralinių statinių, išardyti dvarai, iš jų išgrobtos kultūros ir meno vertybės, sunaikinti dvarų parkai ir tvenkiniai, nugriauta daugybė pakelės kryžių ir koplytstulpių). Uždarytose bažnyčiose steigti muziejai, rengti koncertai, įrengti sandėliai (Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia). Uždaryti ir nuniokoti vienuolynai. 1950 Kaune susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas ir daug kitų skulptūrų Karo muziejaus kiemelyje, Vilniuje nuo Arkikatedros bazilikos nugriautos šventųjų skulptūros. 6 dešimtmečio pradžioje sunaikintos senosios Kauno kapinės ir jame buvęs paminklas Žuvusiems už Tėvynę, nugriauti beveik visi istorijos paminklai (daugiausia susiję su Lietuvos nepriklausomybe); Vilniuje susprogdintas Trijų kryžių paminklas. Sunaikinta žydų kapinių, tarp jų – Vilniaus senosios (prie dabartinių Sporto rūmų), buvusios Olandų gatvėje (teritorija užstatyta gyvenamaisiais ir ritualinių paslaugų pastatais, antkapiniai paminklai panaudoti Tauro kalno laiptams įrengti). 1955–57 nugriauta per karą nukentėjusi Vilniaus Didžioji sinagoga (jos vietoje pastatytas vaikų darželis). Rengiant SSRS kariuomenės poligonus pasienio zonose sunaikinta archeologijos paminklų (dabartinės Kretingos rj. savivaldybės teritorijoje buvo sunaikinti Kurmaičių ir Mišučių piliakalniai, Užpelkių kapinynas, Mažeikių – Naikių piliakalnis).
Po karo istorijos ir archeologijos paminklų apsauga formaliai rūpinosi Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas, dailės paminklų – Meno reikalų valdyba. Nuo 1953 kultūros paminklų apsauga perduota Kultūros ministerijai. Architektūros paminklų apsaugą 1949–56 vykdė Architektūros reikalų valdyba, nuo 1956 – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto Architektūros paminklų apsaugos inspekcija. 1963 visų paminklų apsaugą perėmė Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba (prie LSSR Kultūros ministerjos).
1958–72 sudarytas respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos, archeologijos, architektūros ir dailės paminklų sąrašas (išleistas Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas 1973). 1967 priimtas antrasis, 1977 – trečiasis LSSR kultūros paminklų apsaugos įstatymas. 1967 m. įstatymu iš esmės buvo sukurta paminklų apsaugos ir tvarkymo valstybinė sistema, kuri veikė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1967 įkurta Mokslinė metodinė paminklų apsaugos taryba organizavo paminklų apskaitą, juos inventorizavo, metodiškai vadovavo paminklų apsaugos darbams. Rajonuose ir miestuose paminklosauga rūpinosi vykdomųjų komitetų kultūros skyriai (Vilniuje – valdyba), rajonuose nuo 1975 dirbo vyriausieji paminklų apsaugos metodininkai, turintys valstybės inspektoriaus teises. Prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vykdomųjų komitetų 1966–70 įkurtos paminklų apsaugos inspekcijos, Kauno istorijos ir Šiaulių Aušros muziejuose, Klaipėdos paveikslų galerijoje veikė paminklų apsaugos metodiniai centrai. Aktyviai veikė LSSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (įkurta 1961).
Pradėta intensyviau tvarkyti paminklus – juos konservuoti, restauruoti, regeneruoti, rekonstruoti. 1950 įsteigta pirmoji Lietuvoje speciali paminklų restauravimo organizacija – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. 1975 ji pertvarkyta į Respublikinį kultūros paminklų restauravimo trestą; jam priklausė Paminklų konservavimo institutas (įkurtas 1969 Vilniuje, skyriai Kaune ir Klaipėdoje), 5 zoninės restauravimo dirbtuvės (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Trakuose ir Biržuose), Meno kūrinių restauravimo aikštelė (įkurta 1975 Vilniuje). Vieni reikšmingiausių paminklotvarkos darbų buvo urbanistikos paminklų – Lietuvos senamiesčių –rekonstrukcija ir regeneracija. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas (1958) buvo pirmasis ir pranoko vėlesnius tokio pobūdžio projektus Sovietų Sąjungoje, vėliau buvo parengti dar 4 senamiesčių rekonstrukcijos projektai; jie, vėliau regeneracijos projektai sudarė senamiesčių kompleksinio tvarkymo prielaidą.
Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios paveikslas Švenčiausioji Trejybė (aliejus, 1854; 2001–03 konservavo ir restauravo E. Ševčenkienė)
Kultūros paminklų apsauga po nepriklausomybės atkūrimo
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta paminklosaugos sistema. 1990 įkurtas Paminklotvarkos departamentas prie Lietuvos Respublikos (LR) vyriausybės (vėliau – Paminklotvarkos departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos; direktorius V. Zubovovas), kuris rengė ir įgyvendino valstybės strategiją dėl istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, apsaugos, mokslinių tyrimų ir restauravimo. 1990 LR Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė LR kultūros paveldo inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įkūrė Kultūros paveldo inspekciją (generalinis direktorius N. Puteikis). Įkūrus šias įstaigas, kultūros vertybių apsaugos vykdymas buvo atskirtas nuo jos kontrolės. 1991 paveldotvarkos darbams organizuoti įkurta valstybės įmonė Lietuvos paminklai, skiriamos valstybės biudžeto lėšos kultūros paveldui tvarkyti. 1991 įkurtas Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (dabar Kultūros paveldo centras) vykdė istorijos ir kultūros vertybių paiešką ir apskaitą, atliko materialiojo kultūros paveldo mokslinius tyrimus. Miestų ir rajonų savivaldybėse įkurti paveldosaugos padaliniai. 1993 priimtas LR saugomų teritorijų įstatymas.
Remiantis Vakarų Europos šalių (Švedijos, Prancūzijos) patirtimi 1994 priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (veikė 1995–2005), jis pakeitė iki tol galiojusią paminklosaugos sistemą. Pagal šį įstatymą kultūros vertybių apsaugos politikos formavimas ir šios politikos įgyvendinimo kontrolė buvo patikėta 1995 įsteigtai Valstybinei paminklosaugos komisijai (pirmininkė G. Drėmaitė), kultūros vertybių apsaugos valstybinio valdymo funkcija (vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką ir rengti jos strategijos metmenis) perduota Kultūros vertybių apsaugos departamentui (direktorius J. Glemža; dabar Kultūros paveldo departamentas). 1996 priimtas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. 2000 priimtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas. Sutvarkyta ir Prezidento rūmai, Signatarų namai Vilniuje, atstatytos Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios ir Trijų kryžių paminklas, restauruota Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta Vytauto Didžiojo karo muziejuje, restauruota Šv. Gertrūdos bažnyčia (abu Kaune).
2005 pradėjo veikti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymai (priimti 2004). Remiantis šiais įstatymais pertvarkytame Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos (direktorė D. Varnaitė) steigiami kultūros paminklų apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės skyriai, Valstybinė paminklosaugos komisija pertvarkyta į Valstybinę kultūros paveldo komisiją. Lietuvai įstojus į ES (2004) atsirado kultūros paveldo sutvarkymo ir įveiklinimo naujos galimybės. ES struktūrinių fondų, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos, t. p. Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis sutvarkyti reikšmingiausi kultūros paminklai: Užutrakio dvaras Trakuose, Trakų pusiasalio pilis, Kauno pilis, Biržų pilis, Panemunės pilis (Jurbarko rj. savivaldybė), Oginskių dvaro sodyba Plungėje, Medininkų pilis (Vilniaus rj. savivaldybė), Biržuvėnų dvaro sodyba (Telšių rj. savivaldybė), Palangos ir Kretingos Tiškevičių dvaro sodybos, Rokiškio dvaro sodyba, Raudondvario dvaro sodyba (Kauno rj. savivaldybė), Klaipėdos piliavietė, Stelmužės bažnyčia (Zarasų rj savivaldybė), Vilniaus ir Kauno bernardinų ansambliai, Telšių katedra, Joniškio sinagogų kompleksas, Pakruojo medinė sinagoga, Musteikos ir Zervynų etnografiniai kaimai (Varėnos rj. savivaldybė).
L: A. Miškinis Kultūros paveldas ir jo apsaugos bei tvarkymo programa / Kultūros kongresas Vilnius 1991; R. Samavičius Lietuvos Respublikos kultūros paveldo naikinimas / Kultūros paminklai 1998 nr. 5, Žydų kultūros paveldo netektys okupacijų metais / Kultūros paminklai nr. 6 2000; J. Glemža Paminklosaugos raida Lietuvoje / Kultūros paminklai 2000 nr. 7, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas Vilnius 2002; Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990 Vilnius 2005.
3006