kùmečiai, 18 a. pabaigos–1941 samdomi Lietuvos dvarų darbininkai, gyvenę su šeimomis dažniausiai dvaro sodybos specialiai skirtame pastate – kumetyne. Viena iš samdinių grupių.
Kumečių darbas dvaruose paplito 19 a. 4–6 dešimtmetyje. Iki baudžiavos panaikinimo (1861) dvarininkai duodavo kumečiams iki 5 dešimtinių (5,5 ha) ariamosios žemės iš baudžiauninkų atimtuose skirtiniuose sklypuose; ten jie ir apsigyvendavo. Dvare dirbdavo 3–4, gyvenantieji kumetyne – 6 d. per savaitę.
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje kumečiai, turintys sklypą, buvo vadinami žemininkais, bežemiai – ordinarininkais. Didumą darbo užmokesčio kumečiai gaudavo natūra – grūdais ir maisto produktais (ordinarija); be to, dvarininkas aprūpindavo kumečius gyvenamuoju plotu, ganykla ir pašaru karvei, kelioms avims, sklypu daržui (t. p. bulvėms, kai kur – ir linams).
19 a. pabaigoje Suvalkų gubernijoje visas kumečio metinis darbo užmokestis prilygo 158 rubliams; grūdais mokama dalis sudarė 30,4 %, bulvėmis ir kitais produktais – 22,8 %, gyvulių išlaikymas – 14,6 %, butas ir kuras – 21,5 %, alga pinigais (17 rublių) – 10,7 %. Savo teises kumečiai gynė streikais (pirmasis įvyko 1883), iš 1905–14 laikotarpio jų žinoma 355, iš 1921–34 – 66.
1918–23 kumečiai faktiškai valdė daugelį dvarų (dvarininkai buvo pasitraukę per I pasaulinį karą), saugojo jų turtą, buvo išsirinkę dvarų darbininkų komitetus, aktyviai veikė Žemės ūkio darbininkų profesinė sąjunga.
1919–40 Lietuvos įstatymuose kumečiai buvo vadinami darbininkais ordinarininkais (darbo inspekcijos duomenimis, 1922 jų buvo 20 610). Pradėjus žemės reformą kumečių mažėjo, išnyko kumečiai žemininkai. 1937 buvo 9649 kumečiai, samdomi metams, ir 3302 ordinarininkai, samdomi trumpiau kaip metams. Kumečių padėtį nustatė 1929 žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas.
Kaip sluoksnis kumečiai išnyko per 1940–41 sovietinę žemės reformą.
Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje kumečiai buvo lietuvininkai, valstybiniuose dvaruose paprastai 6 d. per savaitę pėsti einantys lažą, už menką atlyginimą dirbantys kitus darbus. Jų padaugėjo per 18 a. pirmos pusės vokiečių kolonizaciją dalį lietuvių valstiečių iškeldinus iš savo ūkių ir pavertus samdiniais, vadinamaisiais laisvaisiais žmonėmis. 18 a. pabaigoje Prūsijos karaliui domenus pradėjus plačiau nuomoti ir perdavinėti junkeriams bei bajorams vokiečiams, kumečių dauguma, kaip ir kiti žemės ūkio darbininkai, atsidūrė tiesioginėje jų valdžioje. Dėl socialinės, teisinės padėties greičiau nei kiti lietuvininkų sluoksniai nutausdavo, ypač po baudžiavos panaikinimo (1807). Kumečių buvo ir 19 amžiuje. 20 a. pradžioje kumečiais buvo vadinami susituokę dvaruose ir ūkininkų ūkiuose dirbantys ir gyvenantys samdomi darbininkai.
-žemininkai; -ordinarininkai; -kumetis
1623
415
2073