kno kultūrà, žmogaus kūno brandos, tobulumo ir galių lygis, atitinkantis asmens raidos nuostatas, dvasinius poreikius, kultūros normas. Svarbi asmens ir visuomenės bendrosios kultūros dalis. Kūno kultūros tikslas – plėtoti žmogaus fizines savybes, stiprinti sveikatą, ugdyti harmoningą asmenybę. Apima fizinių ir dvasinių ypatybių ugdymą fiziniais pratimais, jų kompleksais, varžybomis, fizinio aktyvumo priemonėmis, organizmo grūdinimu, sveika gyvensena. Naudojasi sporto, anatomijos, pedagogikos, edukologijos, psichologijos, žmogaus fiziologijos mokslų žiniomis. Skiriama asmens (sveikata, fizinis pajėgumas valdomi intelekto ir valios), atgaivos, arba rekreacinė (laisvai pasirenkama, savanoriška nedarbinė fizinė veikla), ir gamybinė (apima gamybinę mankštą, atsipalaidavimo pertraukas, stiprina jėgas prieš, po ir darbo metu) kūno kultūra.
Kūno kultūros raida
Kūno kultūra būdinga visoms visuomenės formacijoms. Gentinėje bendruomenėje buvo rengiami įvairūs žaidimai, varžybos, išbandymai, kurie imitavo darbo procesą, medžioklę, karo veiksmus, įvairias apeigas, ugdė fizinę jėgą ir ištvermę, valią. Senovės Kinijoje ir Indijoje 3000 metų prieš Kristų pastebėta kvėpavimo ir laisvųjų pratimų svarba žmogaus sveikatai. Kūno kultūra (gimnastika) buvo svarbi antikos kultūros dalis. 16–15 amžiuje prieš Kristų ji buvo paplitusi Balkanų pusiasalyje. Iš žmogaus kūną tobulinančių pratimų išsirutuliojo varžybos, vėliau žaidynės – Olimpijos (pradžia 776 metai prieš Kristų) ir kitos. Vidurinių amžių asketizmas nusmukdė kūno kultūrą; vėliau ji tapo riterių ugdymo sistemų pagrindu (buvo praktikuojama jojimas, fechtavimas, plaukimas, šaudymas iš lanko, imtynės, medžioklė, įvairūs žaidimai). Renesanso laikais kūno kultūros reikšmė didėjo. Kuriantis miestams, atsirado šaudymo, fechtavimo ir kitos brolijos, miestiečiai švenčių metu rengdavo įvairias varžybas, žaidimus su kamuoliu. Buvo steigiamos užmiesčio mokyklos (pirmoji – 15 amžiaus pradžioje Italijoje), kuriose buvo ugdoma kūno kultūra. 16–17 amžiuje humanistai F. Rabelais, M. de Montaigne’is (Prancūzija) ir Janas Amosas Komenský (Čekija) kūno kultūrą laikė svarbiausia auklėjimo šeimoje ir mokykloje dalimi, bet miesto mokyklose kūno kultūra dar nebuvo dėstoma. J. Locke’as (Didžioji Britanija) teigė, kad kūno kultūros uždavinys – grūdinti vaikus, tenkinti jų natūralų poreikį judėti. J.‑J. Rousseau (Prancūzija) pabrėžė kūno kultūros reikšmę protinei raidai ir darbiniam vaikų ugdymui. 18 amžiaus pabaigoje Vokietijoje atsirado mokyklų, kuriose susikūrė vokiškoji gimnastikos sistema; jos pagrindus sukūrė J. Chr. F. Gutsas Muthsas. Atsirado nacionalinės gimnastikos sistemų ir kitose šalyse. J. H. Pestalozzi (Šveicarija) sukūrė elementarių pratimų kompleksą, kuris buvo svarbus kūno kultūros metodikos raidai, įtraukė gimnastikos pratybas į pradinio mokymo programą. 19 amžiuje susiklostė dvi kūno kultūros sistemos: švedų (tam tikrų kūno dalių vystymo ir stiprinimo pratimų kompleksas; pagrindėjas – P. H. Lingas) ir vokiečių (jos plėtotė siejama su Johanno Friedricho Ludwigo Christopho Jahno veikla). 19 amžiaus pabaigoje P. Lesgaftas (Rusija) sukūrė originalią mokslinę kūno kultūros sistemą, pagrįstą fizinio ir protinio lavėjimo vienovės principu, pabrėžė kūno kultūros didelę reikšmę vaikų pojūčių ir mąstymo raidai. 19–20 amžiuje daugelyje šalių paplito sportas kaip kūno kultūros priemonė ir metodas.
Kūno kultūra Lietuvoje
Lietuvoje kūno kultūros elementų jau būta senovės baltų buityje, darbe. Fiziniai pratimai ir žaidimai buvo atliekami per įvairias sueigas bei šventes ir sudarė savaimingą liaudies kūno kultūros sistemą. Vienus jų pramogų metu žmonės kultivuoja ir dabar, kiti tobulėdami išsirutuliojo į nacionalinio sporto šakas (pavyzdžiui, ritinys). 1932–34 Kūno kultūros rūmų iniciatyva sukurta tautinė kūno kultūros programa Sporūta, priimtas kūno kultūros įstatymas. 1935 sudarytos vidurinių mokyklų kūno kultūros programos. 1934–38 Kaune veikė Aukštieji kūno kultūros kursai, kur buvo rengiami kūno kultūros mokytojai. 1936 sudaryta karių kūno kultūros programa, įvestas valstybinio kūno kultūros ženklo normų laikymas, privalomas moksleiviams, studentams, kariams, sportinių organizacijų nariams. Nuo 1940 kūno kultūra mokyklose buvo pertvarkoma pagal sovietinę kūno kultūros sistemą. 1945 Kaune įsteigtas Lietuvos sporto universitetas, kuris rengia kūno kultūros mokytojus. Nuo 1990 kūno kultūra tampa humanizuota asmenybės ugdymo sistema.