kurčiųjų mokyklos

kurčijų mokỹklos, kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų specialiosios bendrojo lavinimo ir profesinio ugdymo įstaigos.

Baigusieji kurčiųjų mokyklą gali dirbti pagal įgytą specialybę, įgijusieji vidurinį išsilavinimą – studijuoti aukštojoje mokykloje. Mokymo procesas organizuojamas naudojant daktilologiją, gestų kalbą, kartais pasitelkiami gestų kalbos vertėjai.

Kurčiųjų mokymo sampratos raida

Senovės Graikijoje kurčiųjų vaikų asmenybės bruožų formavimusi, jų kalbos ir psichikos raida domėjosi Aristotelis. Veikale Apie sielą (De anima, lietuviškai 1959) jis teigė, kad kurčnebylystė turi įtakos vaikų protiniams gebėjimams ir pažintinei veiklai, todėl būtini specialūs kurčiųjų ugdymo ir mokymo metodai.

Senovės Romoje kurtieji buvo laikomi pamišėliais ir silpnapročiais, viduramžiais Bažnyčia teigė, kad kurčiam vaikui atimta kalba už tėvų nuodėmes, todėl jis turi būti atskirtas nuo visuomenės.

Renesanso epochoje humanitarinės pažiūros skatino mokslininkus tyrinėti kurčiųjų problemas, pritaikyti teorines žinias mokant kurčiuosius. Italų matematikas, fizikas, filosofas G. Cardano suskirstė kurčiuosius į 3 grupes: kurčiuosius nuo gimimo, anksti praradusius klausą (kol dar nebuvo išmokę kalbėti) ir vėlai apkurtusius (jau išmokę kalbėti). Įrodė, kad kurtumas neveikia psichikos raidos, tik reikalingi specialūs kurčiųjų ugdymo metodai.

Žymesni kurčiųjų mokytojai

15–18 a. kurtieji buvo mokomi individualiai (dažniausia juos mokydavo vienuoliai ir patys tėvai). Pirmasis kurčiųjų mokytojas – P. de Ponce (1520–1584; Ispanija) – pradėjo mokyti kilmingųjų vaikus. Kiti garsesni mokytojai – J. P. Bonetas (1579–1623; Ispanija), J. Bulweris (1614–1684; Anglija), J. Wallisas (1616–1703; Anglija), F. M. van Helmontas (1618–1699; Belgija), J. K. Ammanas (1669–1724; Belgija), G. Raphelis (1673–1740; Vokietija), S. Heinicke (1727–1790; Vokietija), J. R. Péreire’as (1715–1780; Prancūzija), J.- M. G. Itard’as (1775–1838; Prancūzija).

Pirmosios kurčiųjų mokyklos

siuvimo pamoka Bostono (Jungtinės Amerikos Valstijos) Horaceʼo Manno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, įsteigtoje 1869 (1904, Bostono miesto archyvas)

1755 prancūzų kunigas Ch. M. de l’Épée Paryžiuje įsteigė pirmąją pasaulietinę kurčiųjų mokyklą. 18 a. kurčiųjų mokyklų įkurta Europoje: Leipcige (1778), Vienoje (1779), Romoje (1784), Neapolyje (1785). 1864 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas aukštesnysis ir aukštasis kurčiųjų mokymas, įsteigtos kelios kolegijos ir skyriai prie universitetų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kurčiųjų mokyklos pradėjo veikti Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Australijoje.

Kurčiųjų mokyklos Lietuvoje

Lietuvoje pirmąją kurčiųjų mokyklą 1805 Vilniuje įkūrė vyskupas J. N. Kosakovskis. Joje mokytojavo vienuolis Zygmantas Anzelmas, kuris 1806 Pavlovske (prie Sankt Peterburgo) įsteigė pirmąją kurčiųjų mokyklą Rusijoje. 1823 šio vyskupo palikimo lėšomis prie Vilniaus universiteto įsteigtas Kurčiųjų institutas. Į jį buvo priimami abiejų lyčių 10–15 m. kurčnebyliai ir mokomi ne ilgiau kaip 5 m. – bendrojo lavinimo dalykų (lenkų kalba) ir (turtingųjų vaikams neprivaloma) spaustuvininko, siuvėjo, tekintojo bei kitų specialybių. Institutas turėjo biblioteką, mokomąjį daržą, gerai įrengtas dirbtuves, 12 vietų bendrabutį neturtingiems mokiniams. Kurčiųjų institutas prie Vilniaus universiteto veikė iki 1833, tais pačiais metais atkurtas Vilniaus labdarybės draugijos veikė iki 1843 (vedėjas Karolis Malakauskas).

Vėliau kurčiųjų mokymas nutrūko, tik 1922 kunigas P. Januševičius Vaikelio Jėzaus draugijoje Kaune įsteigė pradžios ir amatų mokyklą našlaičiams su negalia (ir kurtiesiems) globoti ir auklėti.

1925 lenkų valdžia kurčiųjų mokyklą įkūrė Vilniuje (veikė iki 1942); joje bendrojo lavinimo dalykų, staliaus amato, rankdarbių mokėsi nuo 40 iki 80 mokinių.

1935 Rusnėje įkurta vokiška kurčiųjų mokykla, 1936 perkelta į Klaipėdą ir buvo išlaikoma Direktorijos.

1938 Žmogaus globos draugija Kaune įsteigė Kurčių-nebylių institutą (vadovas mokytojas J. Vajėga), jame mokėsi 14 berniukų. 1939 Lietuvos kurčių-nebylių globos draugija Kaune įsteigė P. Radzvicko kurčių-nebylių institutą; mokėsi 25 kurtieji vaikai.

Sovietų okupacijos metais 1940 abu institutai sujungti ir pavadinti Kurčių-nebylių mokykla (1943–45 Kurčių-nebylių institutas; 1940 mokėsi 97 mokiniai). 1945 ši mokykla pertvarkyta į nepilną vidurinę internatinę mokyklą, 1960 – į Kauno II laipsnio neprigirdinčiųjų internatinę mokyklą, 2005 – į dešimtmetį Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą (2005/2006 mokėsi 150 mokinių).

1945 atkurta Vilniaus kurčiųjų internatinė mokykla, 2005 pertvarkyta į Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą (pagalbinėse klasėse mokomi protinę negalią turintys kurtieji bei neprigirdintieji; 2005 iš viso mokėsi apie 200 mokinių). 1951 atkurta Rusnės kurčiųjų ir nebylių internatinė mokykla (veikė iki 1960), į ją buvo priimami ir vyresnio amžiaus kurti vaikai, kurie anksčiau negalėjo mokytis. Vyresnių mokinių klasėse mokslas trukdavo 5 metus (vietoj 9). Vyresni kaip 11 m. mokiniai nuo pat pirmos klasės buvo mokomi amato. 1956 įkurta Telšių kurčiųjų mokykla veikė iki 1987; uždarius šią mokyklą mokiniai buvo perkelti į Vilnių. 1961 įkurti Vilniaus kurčiųjų ikimokyklinia vaikų namai (dabar – Lietuvos sutrikusios klausos ikimokyklins ugdymo centras).

Atkūrus neprikausomybę kurčiųjų mokyklos arba kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų darželiai-mokyklos ar klasės pradėtos steigti daugelyje miestų (Dabikinėje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje, Vilniuje, Visagine, Zarasuose ir kitur). 1991 pradėjo veikti Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaikų reabilitacijos ir ugdymo centras Lingua (teikia pagalbą integruotai bendrojo lavinimo įstaigose besimokantiems kurtiems ir neprigirdintiems vaikams, jaunuoliams, jų tėvams ir pedagogams). 1992 Kauno 64‑ajame darželyje (nuo 1994 Kauno kurčiųjų darželis‑mokykla) atidarytos dvi kurčiųjų pradinės mokyklos klasės. 1993 įkurta Panevėžio katalikiškoji kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla (dabar Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla). 1995 įkurta Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla. 1998 atkurta Telšių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla (2012 likviduota).

1998 įkurtas Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinis profesinio mokymo centras – vienintelė specializuoto mokymo įstaiga, suteikianti profesinį išsilavinimą turintiems klausos negalią. Šiame centre mokoma 6 specialybių: lengvų viršutinių drabužių siuvėjo, staliaus, statybininko, avalynės taisytojo, kompiuterio operatoriaus ir maketuotojo, virėjo. Į mokyklą priimami jaunuoliai nuo 14 metų. Mokslas trunka 3 metus (kasmet mokosi apie 120 mokinių).

2005 kurčiųjų mokyklas lankė 580 mokinių. 2018 Lietuvoje mokėsi ir buvo ugdomi 373 kurtieji (iš jų 99 – ikimokyklinio ugdymo įstaigose).

Kurčiųjų mokymo specialistų rengimas

Nuo 1975 Šiaulių universitete (nuo 2021 – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) rengiami kurčiųjų mokymo specialistai, nuo 2002 Vilniaus kolegijoje – lietuvių gestų kalbos vertėjai.