kuršiai: (archeologo E. Jovaišos rekonstrukcija, dailininkas A. Remeikis) a – 6 a. kuršė (rekonstruota pagal Bandužių kapinyno moters kapą, b – 11–12 a. kuršis (rekonstruota pagal Palangos kapinyno vyro kapą)
kušiai, baltų gentis, kalbėjusi kuršių kalba. Priklausė vakariniams baltams, vėliau suartėjo su rytiniais. Vieni pirmųjų baltų, paminėtų rašytiniuose šaltiniuose (876; galbūt jau 2 a. viduryje). Pirmame tūkstantmetyje–antro tūkstantmečio pradžioje gyveno prie Baltijos, Latvijos Kurše ir Lietuvos pajūryje. 10 a. pietinių kuršių (Lietuvos) rytinė riba ėjo Virvyčios ir Minijos aukštupiais (iki 5–6 a. gyveno ir Jūros upės dešiniajame krante, vėliau čia apsigyveno žemaičiai), pietinė riba – linija Klaipėda–Priekulė. Kuršiai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba, nuo 6 a. – ir amatais, prekiavo su Baltijos baseino, Padnieprės ir Pavolgio kraštais. 9 a. Rimberto kronikoje minimos 5 kuršių žemės, 1253 ir 1291 Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino (LO) žemių dalybų sutartyse – 9 žemės (lentelė), apie 150 gyvenamųjų vietų.
Svarbiausi politiniai administraciniai ir religiniai centrai (dabartinėje Lietuvoje): Anduliai (Andulių piliakalnis), Apuolė (Apuolės piliakalnis ir kapinynas), Eketė (Eketės piliakalnis ir gyvenvietė), Imbarė (Imbarės piliakalnis), Įpiltis (Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė), Kretinga, Palanga. Yrant gimininei gentinei santvarkai klostėsi teritorinė bendruomenė, 11–12 a. išsiskyrė turtingieji ir žemdirbiai.
1
*šioje žemėje gyventa ir žemaičių
Nuo 9 a. vidurio iki 12 a. kuršiai kovojo su jų žemes puldinėjančiais danais ir švedais, vadinamaisiais vikingais, arba normanais (normanų antpuoliai į baltų kraštus), siekiančiais įsitvirtinti Kuršo pajūryje. Kartais kuršiai mokėjo duoklę Švedijos ir Danijos karaliams. Buvo narsūs ir geri jūrininkai, su jais Baltijoje vengė stoti į kovą vikingai, dėl to jiems įsitvirtinti kuršių žemėse buvo sunkiau nei prūsų Semboje; skandinavų pirklių apsigyveno tik Gruobyne (Latvijos Kurše) ir Palangoje. 11–12 a. patys kuršiai puldinėjo Danijos ir Švedijos pakrantes, Gotlando ir Ölando salas, čia trumpam apsistodavo. Į tuos kraštus kaip karo grobis arba prekė pateko ir čia išplito kuršių papuošalai. Daug jų rasta ir 10–12 a. skalvių, nadruvių, prūsų kapinynuose. Turtingi sudegintų mirusiųjų kuršių (nuo 8 a.) kapai. Kuršiai gaminosi kokybiškus kalavijus (geležį išgaudavo iš pelkių rūdos). Kuršių genčių pasaulėžiūrai poveikį darė jūra. Pasak 11 a. kronikininko Adomo Brėmeniečio, apie 1069 danų pirklys pastatydino kuršių žemėje (veikiausiai Palangos ar Kretingos apylinkėse) katalikų bažnyčią – tai pirmasis mėginimas čia įvesti krikščionybę.
baltai 11–12 a.
Dėl nuolatinių karų skandinavus bei kuršius iš prekybos Baltija ėmus išstumti vokiečių miestams, nuo 12 a. pabaigos prasidėjo kuršių visuomeninės sanklodos, kultūros, prekybos nuosmukis. Latvijos kuršiai 1227 buvo priversti pripažinti Rygos vyskupo, 1229–30 – Kalavijuočių ordino, 1242 – LO valdžią. 1252 LO užgrobė pietinių (Lietuvos) kuršių srateginį punktą – Klaipėdą su apylinkėmis. Per 1253 dalybas 2/3 kuršių žemių atiteko LO, 1/3 – Kuršo vyskupui (Kuršo vyskupija). Po žemaičių pergalių Šiaulių mūšyje (Saulės; 1236) ir Durbės mūšyje (1260; įvyko kuršių žemėje, LO kariuomenėje buvę kuršiai perėjo į žemaičių pusę) įvyko kuršių sukilimai (1236–45 pradžioje ir 1260–67) prieš vokiečių feodalų valdžią. Kuršiams su Livonijos vokiečiais kariauti padėjo lietuviai (1244 pabaigoje Embutės pilį puolė didelė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo kariuomenė), ypač žemaičiai. Kuršių krašte LO ir Kuršo vyskupas pastatydino Durbės, Embutės, Goldingos, Kuldīgos, Klaipėdos, Piltenės, Ventspilio pilis. Ordinui ir vyskupui įsigalėjus buvo suardyta kuršių senoji visuomenė, jos valdymo ir ūkio pagrindai, per kovas žuvo daug vietos gyventojų. Dėl LO karinių ir politinių akcijų nuo 13 a. pabaigos spartėjo pajūrio, vėliau ir Žemaitijos gyventojų migracija. Dalis Latvijos kuršių pasitraukė į Lietuvą. Ceklis ir Mėguva, kaip Žemaitijos dalys, Melno taikos sutartimi (1422) pripažinti Lietuvai (čia atsirado Kuršių, Kuršų, Kuršelių, Kuršėnų gyvenviečių). 15 a.–17 a. pradžioje pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais ir sulietuvėjo, Pilsoto kuršiai tapo Mažosios Lietuvos lietuvininkais, dalis šiaurinių sulatvėjo, kiti – suvokietėjo. Kaip atskira etninė grupė kuršiai minimi iki 16 a. pabaigos.
L: Kuršiai. Genties kultūra laidosenos duomenimis Vilnius 2016; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; Vakarų baltai Vilnius 1997; A. Mickevičius Normanai ir baltai IX–XII a. Vilnius 2004; V. Žulkus Kuršiai Baltijos jūros erdvėje Vilnius 2004.