Kuršių marios ties Juodkrante

Kušių mãrios, didžiausia Baltijos jūros lagūna, kurią nuo jūros skiria Kuršių nerija; tipiška estuarija, kurioje sąveikauja ir maišosi druskingi jūros ir gėli sausumos drenažo vandenys. Plotas 1584 km2. Šiaurinė dalis (381,6 km2) priklauso Lietuvai, pietinė – Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Ilgis (nuo Klaipėdos sąsiaurio žiočių uosto vartuose iki marių pietinio kranto) 93,5 km, didžiausias plotis 46,5 kilometro. Kranto linijos ilgis 324 km; iš jų Lietuvai priklausančio vakarinio (Kuršių nerijos) kranto 60,35 km, rytinio kranto 98,94 kilometro.

Kuršių marios

Raida

Kuršių marių dubuo pradėjo formuotis maždaug prieš 7000 metų Litorinos jūros didžiausios transgresijos metu. Tada Baltijos jūros lygis buvo keliais metrais aukštesnis nei dabar. Iš smarkiai ardomo Sembos pusiasalio krantų išplautą terigeninę medžiagą jūros srovės plukdė šiaurės rytų kryptimi. Susiklostė povandeninis sėklius, nusidriekęs Rasytės (Rybačio) moreninio masyvo link. Nuslūgus Litorinos jūros vandens lygiui, šis sėklius tapo nerija, kuri atskyrė nuo jūros dabartinių Kuršių marių pietinę dalį. Susidarė pusiau uždara lagūna. Didėjant nerijai šiaurės link, didėjo lagūna ir darėsi vis uždaresnė.

Archeologiniai duomenys rodo, kad ankstyvajame neolite, maždaug prieš 5500–6000 metų, tarp Pervalkos ir Juodkrantės jau gyveno žmonių; ir nerija, ir marios jau buvo susiformavusios.

Kaupiantis upių sąnašoms Kuršių marių plotas mažėjo – iš pradžių pietrytinės dalies, vėliau, Nemuno deltai slenkant į šiaurę, ir šiaurinės. Maždaug prieš 1000–1100 metų ėmė ryškėti Rusnės sala.

Agilos įlanka

Krantai

Kuršių marių vakariniame krante (Kuršių nerijoje) yra kyšulių – ragų; ryškiausi: Žirgų, Ožkų, Bulvikio, Grobšto, Rasytės ragai. Tarp ragų – įlankos: Agilos, Pervalkos, Karvaičių, Preilos, Grobšto. Ties ragais Kuršių marių atabradas daug platesnis negu ties įlankomis. Kuršių marių pietinėje dalyje Sembos pusiasalio krantai žemi, kai kur pelkėti, akmenuoti; didžiausias – Pustų ragas, o arčiau Deimenos, ties Rendės (Zalivino) gyvenviete, yra 2 akmeningi 2 m aukščio Rendės ir Štralio ragai. Į rytus nuo Kuršių marių yra Nemuno deltos žemuma, kurios krantai žemi, pelkėti; yra 2 kyšuliai – akumuliacinis smėlingas Liekų ragas ir moreninis akmeningas Ventės ragas. Tarp Nemunyno žiočių ir Liekų rago kranto linija palyginti tiesi, tarp Liekų ir Ventės ragų – vingiuota. Kyšuliai skiria nuo marių Kniaupo ir Gaurinės įlankas.

Netoli kranto iš Nemuno atplukdytų sąnašų susidarė daug seklumų, salų: Briedžių, arba Elenos, Žvingelinio, Triušių, Kubiliaus, Kiemo, Pelytakos. Tarp Ventės rago ir Klaipėdos sąsiaurio priekrantė labai sekli, pakrantė lėkšta, kranto linija neryški (daug augalijos sąžalynų); išsiskiria ryškesni Vaksmuto, Bėranto kalvos ir Klišo ragai.

Kuršių marios ties Klaipėda

Dugno reljefas

Kuršių marių dubuo skirstomas į 4 dalis: Klaipėdos sąsiaurį (nuo jo žiočių iki Kiaulės Nugaros salos), Kuršių marių šiaurinę dalį (tarp Kiaulės Nugaros salos ir linijos, jungiančios Ventės ir Bulvikio ragus), vidurinę dalį, arba Vidmares (iki linijos, jungiančios Liekų ir Grobšto ragus), ir pietinę dalį, arba Budumą.

Klaipėdos sąsiauris – labiausiai žmonių veiklos paliesta Kuršių marių dalis: dugnas pagilintas iki 10–14 m (natūralus gylis buvo 6–8 m), visiškai performuoti ir krantinėmis sutvirtinti krantai.

Marių šiaurinė dalis sekliausia: dažniausias gylis 1–2 m, rytinėje pusėje, šiauriau Drevernos, Kulkio seklumoje, – 0,7–0,9 m; iš dalies pagilintame Panerijos duburyje didžiausias gylis 6–8 m, Vidaus gelmėje (priešais Dreverną) 2,2 m, Dunės gelmėje (į vakarus nuo Svencelės) 3,5 metro. Ties Kintais ir Dreverna marias kerta skersiniai pagilėjimai, kurie siejami su senosiomis Nemuno arba Minijos pratakomis.

Vidmarių dugno reljefas sudėtingesnis; vyrauja 4–5 m gylis. Yra seklumų: tarp Ventės rago ir Nidos – Kalvos sekluma (didžiausias gylis 2,2 m), į pietus nuo jos – Akmenės, į šiaurę nuo Liekų rago – ištįsusi apie 8 km Ventės rago link smėlinga Ežios sekluma (gylis 0,8–1,2 m). Ežia iš vakarų riboja Skirvytės įlanką, į kurią įteka Nemuno deltos šakos – Atmata, Skirvytė ir jos šakos: Rusnaitė, Skatulė, Šakutė, Vilkė ir kitos.

Kuršių marių pietinės dalies – Budumo – dažniausias gylis 5,0–5,5 metro. Dugnas palyginti lygus; jo pietinėje ir pietrytinėje dalyje daug įvairaus dydžio iš morenos išplautų riedulių. Yra 3 nedidelės seklumos: priešais Deimenos žiotis, apie 4 km nuo kranto, – akmeninga Labagaršvos sekluma (gylis 1,6 m), tarp Pustų rago ir Deimenos žiočių, netoli kranto, – Pietų Akmenės, Brukio įlankoje, – Kivelės.

Geologinė sandara

Kuršių marių dugno nuosėdos daugiausia terigeninės, turi daug biogeninių priemaišų. Daugiausia nuosėdų suplukdo upės, todėl mažėja marių plotas, ypač Nemuno avandeltos akvatorijoje; 1955–70 Kuršių marių plotas sumažėjo 35 km2. Kuršių marios seklėja. 20 a. viduryje Kuršių marių didžiausias gylis buvo 6 m, amžiaus pabaigoje 6 m gylio nerasta. Dugno šiaurinę, šiaurės rytinę dalį ir visas iki 2 m gylio priekrantes dengia smėlis, Vidmarių centrinę dalį – dumblas ir aleuritas su kriauklių bei kriauklių detrito priemaiša, Budumą – aleuritinis pelitinis dumblas.

Dumblas dažniausiai slūgso giliausiose vietose, aleurito plotų yra ir Nemuno avandeltoje. Klaipėdos sąsiaurio dugne (jis nuolat valomas reikiamam gyliui palaikyti) vyrauja plonu sąnašų sluoksniu padengta morena.

Ties Ventės ragu, marių pietinės ir pietrytinės priekrantės dugne, t. p. pagal Rasytės kyšulį yra daug iš morenos išplautų riedulių, pietvakariniame pakraštyje – durpių.

Pasodintų nendrių juosta saugo ardomą Kuršių marių krantą netoli Pervalkos

Hidrologines sąlygos

Kuršių marių hidrologines sąlygas lemia dubens morfologija, klimato ypatumai, orai ir upių atplukdomas vanduo. Į marias įteka 25 upės ir upeliai (Deimena, jungianti marias per Prieglių su Aismarėmis, Gilija, Nemunas, Nemuno deltos šakos, Danė ir kitos mažesnės). Per metus upės atplukdo vidutiniškai 23,1 km3 vandens, todėl Kuršių marių vandens lygis aukštesnis nei Baltijos jūros (ties Šarkuva ir Rasyte 15 cm, Klaipėdos sąsiauryje, ties Kiaulės Nugara, 3 cm).

Kuršių marių pietinėje dalyje dažniausiai susidaro srovių (tekančių prieš laikrodžio rodyklę) žiedas. Vidmarėse ir šiaurinėje dalyje vyrauja nuotėkio srovės, ypač ryškios Panerijos duburyje. Priklausomai nuo vėjo čia formuojasi žiedinės cirkuliacinės sistemos – prieš laikrodžio rodyklę (didesnės) ir pagal ją (mažesnės). Srovių greitis Budumo viduryje dažniausiai iki 0,1 m/s, ties Juodkrante, Alksnyne, Ventės ragu iki 0,6 m/s, prie pietinio kranto ir prie Pervalkos 0,4 m/s. Klaipėdos sąsiaurio srovės priklauso nuo vėjo sukeliamos vandens lygio kaitos jūroje ir mariose. Dažniausiai į jūrą teka 0,3–0,4 m/s greičio srovė; per pavasario potvynius ir smarkias audras srovių greitis daugiau kaip 2 m/s.

Dažna dvisluoksnė cirkuliacija: marių paviršinis vanduo plūsta į jūrą, o priedugne druskingas jūros vanduo – į marias. Gilinant Klaipėdos sąsiaurį, druskingo vandens įplūdžiai dažnėja, jų trukmė ilgėja. Kai kuriais metais į marias įsilieja iki 6,5 km3 jūros vandens. Įsiliejus į marias jūros vandeniui, ties Juodkrante ir Pervalka marių vanduo būna druskingas kelias savaites.

Kuršių marių vandens lygio svyravimo amplitudė mažėja iš šiaurės į pietus: Klaipėdoje 285 cm, Nidoje 217 cm, Rendėje 215 cm. Aukščiausią lygį lemia jūros vandens įplūdžiai per audras (1967 spalį marių lygis pakilo 195 cm). Vidurkinei mėnesių vandens lygio kaitai turi įtakos ir sezoninė upių nuotėkio kaita. Žemiausias lygis būna birželį, aukščiausias – balandį. Pavasarį Nemuno ir marių vanduo užlieja didžiulius deltos ir marių rytinių ir pietinių pakrančių plotus. Per didžiausią 20 a. Nemuno potvynį 1958 pavasarį Lietuvos pamaryje užlieta 57 000 ha, Kaliningrado srityje – 74 000 ha sausumos. Stiprūs vėjai priešvėjinėje priekrantėje sukelia patvankas, pavėjinėje – nuotvankas; kyla kompensacinės srovės. Mariose būna ir seišinių vandens lygio svyravimų. Kilus vėjui marios greitai pradeda banguoti. Dėl mažo gylio bangos trumpos ir stačios; jų aukštis retkarčiais siekia 2,5 m, šiauriau Bulvikio–Ventės ragų linijos ne daugiau kaip 1,0–1,5 m. Vėjui silpnėjant bangavimas greitai rimsta.

Kuršių marių vandens terminiam režimui būdinga homotermija (menka vandens temperatūros vertikali kaita), nes negilu ir vėjas vandenį gerai išmaišo. Vasarą ties Nida vanduo įšyla iki 25 °C, kartais ir daugiau. Aukščiausia temperatūra, 28 °C, būna užuovėjoje esančioje Brukio įlankoje. Kuršių marių šiaurinė dalis pavasarį lėčiau įšyla, rudenį lėčiau atvėsta, nes poveikį daro jūros vanduo. Vidutinė metinė vandens temperatūra didėja einant iš šiaurės į pietus: ties Klaipėda 8,2, ties Juodkrante 8,4, ties Nida 8,5, ties Rende 8,7 °C. Didžiausia paros vandens temperatūros svyravimo amplitudė – 6,7 °C – būna birželį Klaipėdos sąsiauryje ir ties Nida.

Ledo sezonas trunka labai nevienodai, maždaug 10–170 dienų. 1911–72 laikotarpiu ledo danga žiemą išsilaikydavo vidutiniškai 110 dienų. Dažnėja žiemų, kai ledo danga visai nesusidaro. Storiausias ledas (30–50 cm) būna Budume; einant į šiaurę plonėja iki Klaipėdos sąsiaurio (neužšąla).

Kuršių marių vandens skaidrumas rudenį ir žiemą iki 2 m, Klaipėdos sąsiauryje daugiau kaip 3 m, pavasarį per ledonešį apie 0,5 m, vandens žydėjimo laikotarpiu 0 metro. Dažnai permaišomas marių vanduo įsisotina deguonies; jo koncentracija 7–9 ml/l, pavasarį 11 ml/l, vasarą kiek sumažėja (pvz., 1985 buvo 5,2 ml/l), žiemą, susidarius storam ir apsnigtam ledui, kartais tebūna 2 ml/l (ima dusti žuvys). Deguonies visada mažiau sekliose, iki dugno įšylančiose ir mažiausiai bangų permaišomose marių akvatorijose.

Kuršių marių vandens reakcija šarminė; pH reikšmė nuo 7,6 (žiemą) iki 8,6 (vasarą). Vandenyje daug biogeninių elementų: azoto, fosforo ir kitų. Bendras vandens druskingumas 0,3 ‰, tik šiaurinėje dalyje, kai į marias priplūsta jūros vandens, druskingumas gali pasiekti 7–8 ‰.

nendrynas ties Juodkrante

Augalija

Mariose rasta apie 440 fitoplanktono rūšių. Pavasarį suveši titnagdumbliai (biomasė iki 30 mg/l), po jų – žaliadumbliai ir melsvadumbliai. Žydint vandeniui fitoplanktono koncentracija daugiau kaip 100 mg/l. Marių pakraščiais makrofitai sudaro daugiajuostes augalijos formacijas; jos nusitiesia nuo kranto į marias iki 3,0–3,5 m gylio. Giliausiai paplitusios įvairios plūdės, arčiau kranto – meldų ir nendrių juostos; jose šalia nendrių ir meldų auga ajerai, lūgnės, vandens lelijos ir kiti vandens augalai.

Ties upių žiotimis Kuršių marių vandens augalijos sudėtis panaši kaip ežerų bendrijų. Plačiausios augalijos juostos sekliose rytinėse ir pietinėse pakrantėse. Kuršių nerijos priekrantės augalija skurdesnė ir rečiau sudaro daugiajuostes formacijas. Netoli Nidos, Preilos ir Pervalkos ardomiems krantams apsaugoti pasodintos nendrių juostos.

Gyvūnija

Kuršių marios labai žuvingos. Gyvena daugiau kaip 50 rūšių žuvų, priklausančių 16 šeimų. Tarp verslinių žuvų didžiausią reikšmę turi karšiai, stintos, starkiai, žiobriai, ešeriai, kuojos, unguriai. Sugaunama lašišų, sykų. Padaugėjo perpelių, gerokai sumažėjo ungurių. Marių šiaurinėje dalyje daugėja jūrinių žuvų, ypač strimelių.

Kuršių marių dugne gausu zoobentoso (1 m2 biomasė iki 200 g), daugiausia jų ant aleuritinio ir dumblingo substrato, mažiausia ant smėlio. Paplitusios dreisenos, uodai trūkliai, bentosiniai vėžiagyviai, šiaurinėje dalyje – daugiašerės žieduotosios kirmėlės.

Mariose ir apymaryje peri daug vandens paukščių (gervių, garnių, ančių, kormoranų). Pakrantėse gyvena bebrai, augalijos sąžalynuose medžioja lapės.

Ūkis

Lietuvos akvatorijoje 2005 žvejojo 74 žvejybos įmonės; 2004 sugauta 1236 t žuvų (20 a. antrosios pusės žvejybos rodikliai surašyti lentelėje). Žvejai mėgėjai per metus sugauna apie 300 t žuvų, daugiausia ešerių ir stintų. Žuvų ištekliams papildyti į marias kasmet suleidžiama lydekų, starkių, lynų, ungurių jauniklių.

Lent. 20 a. antroje pusėje Kuršių mariose sugauta žuvų (t)
  1950 1970 1990 2000
karšių 877,9 1 004,4 1 845,9 1 292,8
stintų 788,4 785,1 303,5 365,6
kuojų 340,9 663,1 901,0 835,1
ešerių 133,8 175,8 331,5 102,2
starkių 270,6 307,9 321,2 292,8
žiobrių 77,0 102,3 49,6
ungurių 27,1 228,3 10,8 10,3
iš viso žuvų 3 474,4 4 112,7 6 386,3 3 560,1
iš jų Lietuvos akvatorijoje 1 595,4 1 504,7 2 397,2 1 430,0

Nidos prieplauka

Kuršių marių krantuose yra Juodkrantės, Nidos, Rasytės, Šturmų, Drevernos žvejų bei pramoginių laivų prieplaukos, Juodkrantėje, Nidoje, Rasytėje – jūriniai švyturiai.

Per Kuršių marias nuo seno ėjo kelias iš Nemuno į Aismares. Kanalų sistema jungė Nemuną ir marias su Vyslos baseinu, Gdansko uostu. 19 amžiuje aplink marias buvo įrengti švyturiai: Uostadvaryje, Ventės rage, Pervalkoje, Rasytėje, Nemunyno, Gilijos žiotyse.

Pervalkos švyturys

Lietuvos hidrografijos tarnyba marių laivakelius ir sieną su Rusija žymi (kiekvieną pavasarį) navigaciniais ženklais, leidžia marių navigacinius žemėlapius. Klaipėdos sąsiauryje laivybą reglamentuoja Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

L: Kuršių marios 2 t. Vilnius 1978; A. Galkus, K. Jokšas Nuosėdinė medžiaga tranzitinėje akvasistemoje Vilnius 1997; Kuršių marių ir Baltijos jūros aplinkos būklė Klaipėda 1998.

476

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką