Kuršo kunigaikštystė

Kušo kunigaikštỹstė, Kušo ir Žiẽmgalos kunigaikštỹstė, feodalinė valstybė, gyvavusi 1561–1795 šiaurės kuršių ir žiemgalių žemėse. Apėmė dabartinės Latvijos dalį tarp Lietuvos (pietuose) ir Rygos įlankos bei Dauguvos (šiaurėje). Susidarė per 1558–83 Livonijos karą suirus Livonijos ordinui. 1557 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino sudarytomis trimis Pasvalio sutartimis buvo pašalinti abiejų šalių prieštaravimai. Trimis Vilniaus sutartimis (1559) Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris davė vasalo ištikimybės priesaiką Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Prūsijos kunigaikštystės pavyzdžiu susidariusi Kuršo kunigaikštystė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasale. Pirmasis jos kunigaikštis (hercogas) G. Kettleris valdė 1562–87, iki 1737 – jo palikuoniai; 1737–69 (su pertrauka 1740–63) valdė E. J. Bironas, 1769–95 – jo sūnus P. Bironas. Po Liublino unijos (1569) Kuršo kunigaikštystė buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalė. Gruobyno apylinkės su Liepojos uostu 1569 buvo išpirktos iš Prūsijos kunigaikštystės (1560 Livonijos ordinas spėjo šias žemes perleisti kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui). Piltenės-Aizputės apylinkės priklausė Saaremos vyskupui, po 1583 (po ginčų su Abiejų Tautų Respublika ir danais) jas pirko Brandenburgo markgrafas Georgas Frydrichas. Tik 1717 šios žemės įėjo į Kuršo kunigaikštystę ir pateko Abiejų Tautų Respublikos valdžion. Kuršo kunigaikštystės sostinė iš pradžių buvo Sėlpilis, Kuldīga, vėliau – Jelgava (Mintauja). Sostinėje veikė krašto centrinės įstaigos: kunigaikščio kanceliarija, teismas, iždo rūmai, konsistorija. Iš Livonijos ordino komtūrijų buvo sudarytos 4 administracinės teritorinės apygardos: Kuldīgos, Jelgavos, Sėlpilio ir Tukumo. Dauguma gyventojų buvo baudžiauninkai kuršiai ir sulatvėję žiemgaliai, pietiniuose pakraščiuose gyveno lietuvių, miesteliuose – daug vokiečių ir žydų. Gotthardas Kettleris su Kuršo Evangelikų Bažnyčios (Kuršo vyskupija) vyriausiuoju superintendantu įvykdė bažnytinę reformą: 5 vokiečių kunigai išvertė į latvių kalbą ir 1586 išleido mažąjį Liuterio katekizmą. 16 a. pabaigoje–17 a. buvo tikslinama Kuršo kunigaikštystės siena su Lietuva. Valdžia kunigaikštystėje priklausė bajorams ir miestiečiams vokiečiams, veikė vokiečių teisė. Aukščiausia vykdomoji ir teismų valdžia priklausė Landtagui (Seimui) ir Kunigaikščio tarybai. Kuršo kunigaikštystės bajorai (buvę Livonijos ordino riteriai) Abiejų Tautų Respublikos pavyzdžiu iš Žygimanto Augusto ir Gotthardo Kettlerio gavo daug laisvių ir privilegijų. Nuo 1617 kunigaikštystėje veikė Kuršo statutai ir konstitucija; šie dokumentai dar labiau sustiprino vokiečių bajorų galią. Iki 17 a. antros pusės ir 18 a. pradžios Kuršo kunigaikštystė dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos karuose su Švedija, Rusija. Per juos buvo alinamas ūkis, užgrobtas laivynas. Kunigaikštis Jokūbas (valdė 1642–82) buvo įgijęs kolonijų Gambijoje (Vakarų Afrika), Tobago salą Vest Indijoje, įsteigęs apie 70 manufaktūrų. Per 1700–21 Šiaurės karą nuo 1710 didėjo Rusijos įtaka, ypač pasibaigus Kettlerių dinastijai (1737). Per 1794 sukilimą Kuršo kunigaikštystės vakarinė dalis (su Liepoja ir Ventspiliu) 1794 06–08 buvo užimta Lietuvos sukilėlių; juos rėmė Kuršo valstiečiai. Per Abiejų Tautų Respublikos III padalijimą (1795) Kuršo kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos imperijos ir paversta Kuršo gubernija.

L: A. Plateris Teisiniai Livonijos ir Kuršo santykiai su Lietuva (XVI–XVIII a.) Kaunas 1938; R. Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. Vilnius 1982; H. Mattiansen Die Kolonial- und Überseepolitik der kurländischen Herzöge un 17 und 18 Jahrunderts Rīga 1940.

1777

415