kvieslys
kvieslỹs, tradicinių lietuvių vestuvių veikėjas, nuotakos arba jaunikio pasiuntinys giminėms ir kaimynams į vestuves kviesti. Būdavo nevedęs, jaunas, iškalbingas; dažniausiai jodavo raitas ant žirgo gėlėmis, žalumynais ir kaspinais papuoštomis kamanomis, kartais eidavo pėsčias. Dažniausiai kvieslys siųstas paskutinį ketvirtadienį prieš vestuves; klaipėdiškiai pas toliau gyvenančius gimines siųsdavo prieš dvi savaitės iki vestuvių. Kvieslį išruošdavo merginos: apkaišydavo gėlėmis, apvainikuodavo smailiaviršūnę popierinę arba šiaudinę kepurę, prisegdavo raudoną šilkinį kaspiną. Be kepurės, kvieslys dar turėjo ir kitą skiriamąjį atributą – iš vytelių ar nendrių nupintą, spalvotais šilkiniais kaspinais ir juostelėmis išpuoštą, viršuje trišakę lazdą, vadinamąją kvieslę. Trišakume būdavo įtaisytas varpelis. Pagal paprotį Mažojoje Lietuvoje kvieslys, skambindamas kviesle, įjodavo raitas į trobą ir, nenusėsdamas nuo žirgo, sakydavo iškilmingą eiliuotą kviečiamąją kalbą – maldą, oraciją. Klaipėdos krašte kvieslio oraciją sakydavo sustojęs po trobos pirmuoju balkiu. 18 amžiuje–20 amžiaus pradžioje kvieslys populiariausias buvo Dzūkijoje, Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje.
2273