Labguvõs apskrits (vokiečių k. Hauptamt Labiau, nuo 1818 Kreis Labiau), Prūsijos ir Mažosios Lietuvos administracinis teritorinis vienetas. Sudarytas 1525 susikūrus Prūsijos kunigaikštystei. Buvo viena lietuviškiausių apskričių Mažojoje Lietuvoje. Ribojosi su Įsruties, Tilžės ir Karaliaučiaus (Sembos) apskritimis, po 1818 administracinių teritorinių pertvarkymų – ir su Lankos (Pakalnės) bei Vėluvos apskritimis. Driekėsi abipus Deimenos ir Timbros upių, palei Kuršių marias. Apskrities centras – Labguva.
Žymesnės gyvenvietės: Gilija, Lauknos, Laukiška, Mielaukiai, Laigyčiai, Kaimė, Papelkiai. Dauguma apskrities gyventojų buvo lietuviai (lietuvininkai), vakarinėje dalyje (į vakarus nuo Deimenos) gyveno ir vokiečių, t. p. prūsų, kurie iki 18 a. sulietuvėjo arba suvokietėjo. Apskrityje buvo daug lietuvių šatulinių valstiečių, vokiečių dvarų nedaug. Per didįjį marą bei badą 1709–10 apskrityje mirė ~6550 žm., liko tušti 386 lietuvių ūkiai.
Per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją padaugėjo vokiečių, bet dėl nepalankių gamtinių sąlygų jų apsigyveno gerokai mažiau negu gretimose apskrityse, dėl to apskrities lietuvių asimiliacija vyko lėčiau. Vokiškos oficialios statistikos duomenimis, 1825 lietuviai sudarė iki 41 % gyventojų, 1837 iš 38 173 žm. lietuvių buvo 12 948 (33,9 %), 1852 iš 44 807 – 14 454 (32,3 %), 1861 iš 47 288 – 9612 (20,3 %), 1890 iš 53 220 – 8666 (16,3 %), 1910 iš 51 057 – 4161 (8,1 %), bažnytinės statistikos duomenimis, atitinkamai: 1897 iš 45 738 – 10 764 (23,5 %), 1912 iš 33 576 – 7289 (21,7 %).
1800 Labguvos apskrityje veikė 20 lietuviškų pradžios mokyklų, daug pieninių, malūnų, lentpjūvių, durpes gamino Agilos ir Pakalvių įmonės, žuvies miltai gaminti Labguvos fabrike. 1939 apskrities plotas – 1065 km2 su 51 885 gyventojais. Buvo 11 evangelikų liuteronų parapijų ir 1 katalikų parapija (Labguvoje), 111 seniūnijų su 346 gyvenvietėmis. Dėl laukinių žvėrių gausos apskrities miškuose medžiodavo krašto diduomenė (ir Prūsijos ministras pirmininkas H. Göringas). Apskritis panaikinta 1945.