lãgeriai (rus. lager < vok. Lager – stovykla), priverčiamųjų darbų, arba koncentracijos, stovyklos Sovietų Rusijoje ir SSRS.
Įkūrimas ir pavaldumas
Dar 1918 08 09 V. Leninas pasiūlė politinius priešininkus įkalinti koncentracijos stovyklose. Rusijos ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu 1918 09 02 dekretu Dėl raudonojo teroro numatė kurti stovyklas vadinamiesiems klasiniams priešams izoliuoti. 1919 04 15 sovietines koncentracijos stovyklas pradėta vadinti priverčiamųjų darbų stovyklomis (lageriais), joms vadovauti pavesta Vidaus reikalų liaudies komisariatui (NKVD; pirmieji lagerių sistemos vadovai buvo Michailas Kedrovas, F. Medvedis). Vyriausiosios priverčiamųjų darbų valdybos administruojamuose lageriuose buvo kalinami tik politiniai kaliniai. Atskirai veikė Teisingumo liaudies komisariatui pavaldi kalinimo vietų sistema kriminaliniams nusikaltėliams. 1922 07 visos kalinimo vietos buvo trumpam perduotos NKVD ir tapo pavaldžios Vyriausiajai kalinimo vietų valdybai.
1923 11 įsteigus Jungtinę valstybinę politinę valdybą (OGPU), jos žinioje atsidūrė ir tais pačiais metais įsteigti ypatingosios paskirties Solovkų lageriai (Solovkų salos); taip vėl atkurta atskirų kalinimo vietų politiniams kaliniams (sovietų valdžios priešininkams) ir kriminaliniams nusikaltėliams sistema. Nuo 1929 OGPU žinioje buvo visi, nuteisti kalėti daugiau kaip 3 metus. 1930 12 panaikinus respublikų NKVD, vidaus reikalų sistemos kalinimo vietos, kuriose buvo kalinami nuteisti kalėti mažiau kaip 3 metus, vėl perduotos Teisingumo liaudies komisariato žiniai. 3 dešimtmečio pabaigoje lagerių sistemą imta plėsti. 1929 Uchtoje įkurti ypatingosios paskirties lageriai, kuriuose siekta efektyviau panaudoti kalinių darbą. 1930 04 OGPU buvo įsteigta Pataisos darbų lagerių ir darbo gyvenviečių valdyba (nuo 1930 10 Vyriausioji valdyba; GULAG), kuriai nuo 1934 (ją perdavus NKVD) buvo pavaldūs visi lageriai.
Vorkutos lagerio pastatai (20 a. 6 dešimtmetis)
Kaliniai
1928–29 Solovkų lageriuose buvo kalinama 21–22 tūkstančiai, 1930 – jau 71 000 žmonių. 1934 01 01 GULAG lageriuose kalėjo 510 309, Teisingumo liaudies komisariato pataisos darbų lageriuose – 205 710 kalinių. Suvienodinus kalinimo vietų pavaldumą NKVD žinioje 1934 10 buvo 685 000 kalinių. 1937–38 masinio teroro metais (Didysis valymas) kalinių padaugėjo iki 2 mln., vėliau dėl įvairių priežasčių jų skaičius keitėsi: 1940 – 1,7 mln., 1941 – 2,3 mln., 1945 – 1,46 mln., 1947 – 2,2 milijonai. Daugiausia kalinta 1949–52 – apie 2,5 mln. žmonių.
Po J. Stalino mirties (1953) kalinių mažėjo iki 1,3 mln. (1954), 0,8 mln. (1956–1957), 0,86 mln. (1959). 60 % visų kalinių buvo kalinama dėl politinių motyvų, pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už vadinamuosius kontrrevoliucinius nusikaltimus kalinta apie 28–34 % (1939–41), 23 % (1951), 31 % (1954), 11 % (1956) kalinių. 1948–54 specialiai politiniams kaliniams įsteigta 12 ypatingųjų lagerių (kalėjo daugiau kaip 200 000 žmonių). Po 1953–54 kalinių sukilimų Norilske, Vorkutoje ir Kengyre (Kengyro sukilimas) ypatingieji lageriai buvo paversti įprastais.
Iš lagerių daugiausia kalinių buvo paleista 1941 (prasidėjus karui su nacių Vokietija) – 1,08 mln., po J. Stalino mirties paskelbus amnestiją – daugiau kaip 1,2 mln. žmonių.
Kalinimo sąlygos ir darbas
Kalinimo sąlygos lageriuose buvo blogos, fizinis darbas – sunkus, maisto normos – minimalios. Nuolat kildavo užkrečiamų ligų epidemijos. 1930–56 lageriuose mirė daugiau kaip 1,7 mln. kalinių (1941–45 – apie 1 mln.).
F. Dzierżyńskio 1924 siūlymas naudojantis kalinių darbu apgyvendinti sunkiai pasiekiamas Šiaurės teritorijas 1929 tapo lagerių sistemos ekonominės doktrinos pagrindu. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro nutarimu 1929 kalinių darbas naudotas Sachaline, 1930 – kasant Baltosios–Baltijos jūrų kanalą, 1932 – tiesiant geležinkelius Tolimuosiuose Rytuose, Norilske. Kalinių darbas tapo svarbiu SSRS ekonominės plėtotės veiksniu. 1939 lagerių kaliniai pagamino produkcijos ir atliko darbų už 3,5 mlrd. rublių, kapitalinių darbų – už 1,5 mlrd. rublių (8,5 % SSRS pramonės kapitalinių darbų). Kapitalinės investicijos į lagerių statybų programas sudarė 11 % visų SSRS kapitalinių investicijų. Kaliniai statė ir daug ekonominiu požiūriu vėliau nepasiteisinusių objektų, nutiesė geležinkelių (pvz., Salechardo–Igarkos geležinkelį).
Lietuviai
Iki 1941 lageriuose kalėjo apie 1000 SSRS gyvenusių lietuvių. Po Lietuvos okupacijos 1940 lietuvių lageriuose padaugėjo. 1941 į lagerius ir kolonijas pateko daugiau kaip 7000 lietuvių, dėl didelio mirtingumo, mirties bausmių 1942 jų ten buvo 3418, 1944 – 2565. Iš 1941 į lagerius išvežtų lietuvių 40 % žuvo, 45 % dingo be žinios ir tik 13,7 % sugrįžo į Lietuvą.
Po II pasaulinio karo lietuvių lageriuose toliau daugėjo: 1946 kalinta apie 15 000, 1948 – apie 20 000, 1951 – 43 000, 1953 – 47 000 žmonių. Daugiausia lietuvių į lagerius išvežta 1944–52 – 142 579 žmonės: 1945 – daugiau kaip 32 000, 1946–52 po 12–20 tūkstančių kasmet (apie 2/3 nuteisti dėl politinių priežasčių). Iš 258 000 ypatingųjų lagerių kalinių 1952 net 23 000 buvo lietuviai. Daugiausia lietuvių kalinta 1952 12 (Rečlage – 4348, Minlage – 3778, Steplage – 2654 žm.).
Manoma, iš viso lageriuose žuvo daugiau kaip 16 000 lietuvių. Iš 1944–47 į lagerius išvežtų 32 000 lietuvių žuvo 3984. Daugiausia lietuvių mirė Primorės (31,5 %), Permės (26,4 %), Magadano (22,1 %) sričių, Kazachijos (16,5 %) lageriuose (Lietuvos gyventojų kalinimas).
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=11_tremtis-24849
Lietuvos gyventojų kalinimo ir tremties vietos SSRS okupacijos metais
L: Tremties ir kalinimo vietos Vilnius 1995; A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996; Łagry: Przewodnik encyklopedyczny Warszawa 1998.
2640