Lagozzos kultūra (Lagòcos kultūrà), vėlyvojo neolito archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 3600–2600 pr. Kr. dabartinėje Šiaurės Italijoje. Susiklostė iš Chassey kultūros veikiama Cortaillod kultūros. Svarbiausios gyvenvietės: Ligūrijoje – Arene Candide, Caverna dell’Acqua, Caverna del Morte, Lombardijoje – Lagozza, Emilijoje‑Romanijoje – Pescale. Lagozzos kultūrai būdingi gerai poliruoti lygiu arba gludintu paviršiumi su rankenomis arba kiauromis ąselėmis puodai, dubenys ir apskritadugnės vazos, lėkštės; indai kartais puošti spindulinėmis linijomis arba brūkšnelių trikampiais.
Lagozzos kultūros žmonės gyveno olose ir atvirose gyvenvietėse, jas kūrė prie upių ir ežerų. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, šiek tiek žemdirbyste. Būta tekstilės pradmenų; gyvenvietėse rasta iš karnų pintų kilimėlių, krepšių, lininių verpalų ričių, molinių versptukų ir staklių svarelių. Naudoti akmeniniai įrankiai (kirviai, titnaginiai strėlių antgaliai, pjautuvai). Apie 2850 pr. Kr. gyventojai patraukė Adrijos pajūriu į dabartinę Vidurio ir Pietų Italiją, kur bronzos amžiuje iš Lagozzos kultūros susidarė Apeninų kultūra.