laikas

lakas, veiksmažodžio morfologinė kategorija, kurią sudaro kaitomų formų paradigmos, reiškiančios kalbėtojo nusakomo veiksmo ar būsenos santykį su kalbamuoju momentu (gramatiniu laiko atskaitos tašku). Pagal santykio tipą skiriamos 3 pagrindinės laikų grupės: esamieji, būtieji ir būsimieji laikai. Jie gali turėti vientisines ir sudėtines (perifrastines) formas. Laiko paradigmų skaičius ir struktūra įvairiose kalbose skiriasi, pvz., dabartinė vokiečių kalba turi 6 laikų formas: prezento, preterito, perfekto, pliuskvamperfekto, futuro I ir futuro II (kai kurios jų sudėtinės). Kur kas sudėtingesnė laikų sistema būdinga vadinamosioms klasikinėms – senovės indų, graikų, lotynų – kalboms.

LIETUVIŲ kalbos skiriamos vientisinės esamojo (ena, gùli), būtojo kartinio (jo, guljo), būtojo dažninio (edavo, guldavo) ir būsimojo (es, guls) laiko formos. Būtųjų laikų paradigminė reikšmė – nusakyti veiksmą, ankstesnį už kalbamąjį momentą, būsimojo laiko – vėlesnį. Esamasis laikas tiesiogiai nesiejamas nei su ankstesniu, nei su vėlesniu veiksmu, jis nurodo kalbamuoju momentu aktualų veiksmą (būseną). Būtasis dažninis laikas reiškia pasikartojantį ankstesnį veiksmą, t. y. tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, tik dėl tradicijos skiriamas prie laikų. Sudėtinės formos yra išriedėjusios iš veiksmažodžio būti sintaksinių konstrukcijų su dalyviais, pradėtų koreliuoti su vientisiniais laikais. Sudėtinių pradėtinių laikų formos daromos su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be- (bùvo bebgąs, bùs berãšąs), atliktinių laikų – su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais (esù važiãvęs, buvaũ girdjęs, bsiu mãtęs). Tiktai sudėtines laiko formas turi lietuvių kalbos neveikiamoji rūšis (esù / buvaũ/ bdavau / bsiu bãramas / bártas).

2352