lakas, tikrovės matmuo, leidžiantis suvokti objektų pokyčius, organizuojantis įvykius kaip einančius vienas po kito. Susijęs su amžinybe, būtimi, erdve, tapsmu. Pagal kryptį skiriamos ciklinio ir linijinio laiko sampratos, pagal duoties būdą – laiko, kaip objektyvios, nuo reiškinių nepriklausomos esybės, ir laiko, kaip subjektyvios patyrimo sąlygos, sampratos.
Ankstyvosiose kultūrose ciklinis laikas buvo laikomas natūraliu dalyku, beveik stebimu aplinkoje – gamtos ir žmonių gyvenimo cikliškume. Senovės (ir šiuolaikinėje) Indijoje cikliškumo pagrindinė taisyklė yra ritmas – pasaulis suvokiamas kaip jokios krypties neturintis pasikartojimų ratas, kurio niekas negali išvengti. Pasak Vakarų ciklinio laiko sampratos (F. Nietzsche ir kiti), įvykių kiekis yra ribotas, todėl viskas, kas buvo, pasikartos daugelį kartų. Jungtinių Amerikos Valstijų fizikas ir kosmologas G. Gamowas teigė, kad pasikartojantis sprogimo procesas lemia ciklišką Visatos grįžimą į pradinę būklę.
Parmenidas teigė, kad būtis – nelaikiška (gr. achronon), ir davė pradžią Vakarų filosofijos tradicinei nuostatai, kad laikas nėra tikrovė, bet fenomenas. Aristotelis (ir juo sekę filosofai) manė, kad dalykų esmė nesusijusi su laiku, todėl jam nebūdingas būtinumas. Tai priklauso nuo laiko dalijimo į praeitį, dabartį ir ateitį – praeities nebėra, ateities dar nėra, o dabartis, kaip nekintantis taškas, yra tik skirtumas tarp praeities ir ateities ir neturi kitos tikrovės. Dabartis yra nekintanti – ji amžina ir leidžia teigti nekintamumą, arba amžinybę. I. Newtonas pradėjo absoliutaus tolydaus laiko sampratą: jis yra grynoji tėkmė, objektyvi duotybė, nepriklauso nuo jame esančio medžiaginio turinio, yra begalinis, neturintis daiktiškosios pradžios ir pabaigos. Laikas yra tuščias, todėl jam nebūtinas ryšys su įvykiais, jis nenurodo pokyčių. Tokia samprata lėmė priežastingumo metafiziką (P. S. de Laplace’as ir kiti), kurioje praeities dalykų padėtis laikoma dabarties priežastimi, o Visatos dalių dabartiniai santykiai matematiškai nurodo visus ateities santykius. A. Einsteino reliatyvumo teorija neneigia tęstinumo, bet teigia, kad laiko linija nėra tiesi. Pasak jos, neįmanoma nustatyti visų įvykių dabarties ir tiksliai numatyti ateities – kiekvienas įvykis laike apribotas kitų įvykių. Begalinio laiko sampratos teigia, kad laikas neturi tikslingumo ir dabarties, skiriančios praeitį ir ateitį – visi laiko taškai yra pasirinkta atsitiktinė, reliatyvi perspektyva. Tai lėmė perspektyvizmo, reliatyvumo ir chaoso sampratas.
I. Kantas sukūrė transcendentalinę laiko sampratą – laikas nėra duotis, bet kitų duočių (empirinių, idealių ar metafizinių) transcendentalinė sąlyga. Tai apriorinis vaizdinys, grynoji stebėjimo forma, esanti mumyse iki bet kokio suvokimo. Laikas organizuoja visus įvykius ir patirtis kaip einančius vienas po kito, todėl lemia priežastingumą kaip griežto mokslinio mąstymo sąlygą. Sąmonės veiklą aprašančios filosofinės teorijos (fenomenologija ir kitos) pagrindinę sąmonės struktūrą tapatina su laiko patirtimi. Pasaulis yra dabartyje, bet sąmonė nuolat peržengia dabartį į ateities galimybes. Jas lemia dabarties ir praeities refleksija, ir atvirkščiai. Laiko sąmonė siekia suprasti dalykų laikiškąsias galimybes – tai leidžia suvokti laiką pačiame laike atmetant viršlaikiškąsias esybes. Svarbus sąmonės laiko variantas yra istorinis laikas ir jo dvi sampratos. Pirmoji (krikščionybės filosofai, G. W. F. Hegelis, K. Marxas ir kiti) istorinį laiką laiko tikslingu, progresyviu, nes istorija yra žmogaus kūrinys ir todėl ji siekia tobuliausio tikslo – utopijos. Antroji (M. Heideggeris, H.-G. Gadameris, P. Ricœuras) istoriją traktuoja kaip atvirą galimybių horizontą, kurio negali aprėpti jokia sąmonė – pastarosios laikas visada susilieja su vadinamuoju istoriniu horizontu. E. Husserlis, A. N. Whiteheadas, J. Gebseris, M. Merleau-Ponty ir kiti kūrė laiko, kaip lauko, sampratą – laike dabartis, praeitis ir ateitis neatskiriamos, jos yra kartu ir sudaro neapibrėžiamą integralų lauką. E. Levinas neigė laiko tęstinumą. Pasak jo, laiko patirtis turi lūžius, jo sąvoka išvedama iš žmogiškosios patirties, kurioje veikla yra nutraukiama ir pradedama iš naujo; metafizinis laikas yra žmogaus begalinio etinio siekio sąlyga.
797
L: I. Kantas Grynojo proto kritika Vilnius 21996; E. Levinas Le temps et l’autre Montpellier 21980; E. Husserl Vorlesungen zur Phänomenologie des inneren Zeitbewusstseins Tübingen 21980; H. Hörz Philosophie der Zeit Mannheim 1989.