laisvàsis miẽstas, 19–20 amžiuje savarankiškas, neutralus ir demilitarizuotas teritorinis politinis vienetas, kurio režimas buvo nustatomas tarptautinėmis sutartimis ir garantuojamas valstybių bei tarptautinių organizacijų. Laisvasis miestas turėjo konstituciją, atstovaujamąją ir vykdomąją valdžią. Laisvaisiais dažniausiai tapdavo miestai, dėl kurių kildavo teritorinių nesutarimų.
Pirmasis laisvasis miestas 1815–46 buvo Krokuva. Šis statusas jai buvo suteiktas Vienos kongrese, kuriame sutarta miestą administruoti Rusijai, Prūsijai ir Austrijai kartu, bet po 1846 nesėkmingo Krokuvos sukilimo jį aneksavo Austrija.
Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį 1920–39 laisvojo miesto statusą turėjo Dancigas (Gdanskas), kurį kontroliavo Tautų Sąjunga, Lenkijai buvo suteiktos specialiosios ekonominės teisės, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos kariniai daliniai turėjo garantuoti Dancigo laisvojo miesto statusą. Nuo 1933 Dancigo savivaldą tvarkė naciai, bet formali miesto aneksija įteisinta tik 1939. Potsdamo konferencijos sprendimu po Antrojo pasaulinio karo miestas buvo prijungtas prie Lenkijos.
1921–22 buvo mėginta įkurti Klaipėdos laisvąją valstybę. Po Antrojo pasaulinio karo norėta sukurti dar keletą laisvųjų miestų: Triestą – pagal 1947 Jugoslavijos ir Italijos taikos sutartį, Jeruzalę – pagal Jungtinių Tautų 1947 rezoliuciją, SSRS 1958 siūlė tokį statusą suteikti Berlynui; visi šie mėginimai nebuvo įgyvendinti.
73