láisvė, sąmonės būklė, leidžianti individui laikyti save visiškai atsakingu už savo veiksmus ir jų padarinius; galimybė rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų; sąmoningumo lygmuo, leidžiantis individui arba grupei veikti žinant visus galimus savo veiklos padarinius. Laisvė dar apibrėžiama kaip socialinė ir politinė padėtis, kai individas sąmoningai nevaržomas veikti įstatymų ir normų numatytomis aplinkybėmis; individo savirealizacijos galia, pagrįsta sąmoningu apsiribojimu ir savivalės bei prievartos kitų atžvilgiu atsisakymu.
Sąvokos istorija
Individo laisvės teisinių ir socialinių elementų yra antikiniame polyje, vidurinių amžių miestų savivaldoje, įstatymų viršenybės nuostatoje, privačios nuosavybės instituto įtvirtinime ir ankstyvosios modernybės sociopolitinės struktūros pokyčiuose (teismo atskyrimas nuo Bažnyčios Anglijoje ir Nyderlanduose). Feodalizme laisvė yra suvereno (monarcho) nuosavybė, kurią jis skiria pasirinktam subjektui (asmeniui arba luomui) kaip privilegiją. Tikėjime ir ideologijoje laisvė susijusi su krikščionybės skelbiamu individo laisvos valios principu ir krikščioniškuoju individualizmu – visi Bažnyčios nariai per savo tikėjimą transcendentiškai susitinka Jėzuje Kristuje kaip nelygstami individai su savo unikaliomis sielomis. Skiriant negatyviąją (laisvę nuo suvaržymo) ir pozityviają (laisvę kam nors) laisvę, pastaroji laikoma neatsiejama nuo individo laikysenos ir jausenos. Epiktetas aprašė vidinį išsivadavimą ir sielos laisvę, kuri gali būti pasiekta ir vergovėje. Pozityviajai laisvei artima senovės graikų stoikų ataraksijos (išsivadavimas iš nereikalingų ir žalingų troškimų bei aistrų, sielos ramybė) sąvoka, iš dalies – epikūrininkų džiaugsmo ir subjektyvios pilnatvės samprata, kuri buvo ir romėnų stoikų dvasios pusiausvyros idealas. Augustinas teigė vidinę laisvę – kuo daugiau gyvenimą reguliuoja dėsninga prievarta (dieviškoji nutartis), tuo žmogus yra laisvesnis. Negatyvioji laisvė yra moderniosios politinės minties reiškinys, siejamas su J. Locke’u ir kitais 17–18 amžiaus liberaliaisiais mąstytojais.
Laisvės samprata 18–19 amžiaus teorijose
A. Smithas, A. Fergusonas ir kiti pabrėžė individualistinį laisvės pobūdį ir ekonominį bei moralinį jos aspektą. D. Hume’as pirmasis iš naujųjų amžių filosofų laisvę tiesiogiai siejo su religija. I. Kantas politinėje filosofijoje skyrė barbaro laisvę, kuri yra savivalė, ir civilizuoto žmogaus laisvę, kuri reiškiasi asmens ribų ir neliečiamybės pripažinimu bei sąmoningu apsiribojimu. Etikoje ir ontologijoje I. Kantas laisvę priskyrė noumeno (daikto savaime) sričiai. Ši sritis nepažini intelektu, todėl laisvas individas negali būti visiškai suprastas, yra savaiminis tikslas, o ne tik priemonė kitiems tikslams pasiekti. 18–19 amžiaus anglų ir amerikiečių liberalūs mąstytojai ir politiniai veikėjai (T. Paine’as, J. S. Millis, J. Madisonas, A. Hamiltonas, J. Jay) pabrėžė laisvę kaip visuomenės, politinių institucijų, socialinės ir moralinės tvarkos instrumentų lemiamo individo suvaržymo pašalinimą ar sąmoningą jo sumažinimą siekiant išlaisvinti žmogiškąsias galimybes. Jie laisvę siejo su individo apsisprendimo ir tapatybės galia, taip pat žmogaus teisių ir orumo gynimu. J. S. Millis pabrėžė individo laisvės pirmenybę anoniminių kolektyvinių sprendimų ir grupių prietarų atžvilgiu. Kognityvinė laisvės samprata pabrėžia būtinybės įsisąmoninimą.
Laisvės samprata socialinėse teorijose
B. Spinozos laisvos būtinybės (lot. liber necessitas) idėja turėjo įtakos 19 amžiaus deterministinėms teorijoms, socialiniam evoliucionizmui (A. Comte’as, H. Spenceris, H. Taine’as), G. W. F. Hegelio ir K. Marxo socialinei filosofijai. K. Marxo laisvės samprata teigia to, kas gamtiškai arba istoriškai būtina, įsisąmoninimą ir jo nulemtą informuotą, racionalų pasirinkimą. Laisvės, kaip dėsnių žinojimo ir racionalaus pasirinkimo, samprata laisvės problemą perkėlė iš ontologinės į epistemologinę ir loginę problematiką. Ši samprata lemia neigiamas politines ir etines implikacijas – socialinio, ekonominio ir kultūrinio determinizmo įvairias formas, radikalų istorizmą ir laisvo pasirinkimo nuvertinimą. Liberalizmo atstovai determinizmą laiko laisvės priešybe ir grėsme jai teigdami, kad laisvė ir dėsniai nesuderinami.
Laisvės samprata politinėse teorijose
Politinėse teorijose yra įvairių laisvės sampratų – nuo klasikinės liberalios (negatyvios) iki neoliberalistinių, anarchistinių, minarchistinių (pabrėžiančių minimalistinę valstybės sampratą) interpretacijų, kurios suabsoliutina laisvės ekonominį aspektą arba iš laisvės sąvokos pašalina valstybę ir jos institucijas. Šiuolaikiniuose politiniuose tyrimuose laisvės savoka glaudžiai susijusi su jos kontrolės ir ribų, lygybės, žmogaus teisių, religinės ir politinės tolerancijos, moralinio universalizmo ir reliatyvizmo problematika.
Politinėje filosofijoje apie laisvės išnykimo grėsmę totalitarizmo epochoje svarstė H. Arendt, K. R. Popperis, R. C. F. Aronas. Socialinėje teorijoje modernybės nulemtą siekį racionaliai kontroliuoti visą individo bei visuomenės gyvenimą ir dėl to kylantį pavojų laisvei analizavo M. Weberis, Z. Baumanas, R. Sennetas, J. Habermasas ir kiti.
Pilietinės laisvės įstatymiškai įtvirtintos Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948), daugelio valstybių konstitucijose.
Laisvė egzistencinėje filosofijoje
Egzistencinėje filosofijoje laisvė laikoma individo ontologine neišvengiamybe ir psichologine savastimi – tai buvimas nuolatinėje pasirinkimo situacijoje (S. A. Kierkegaard’o arba–arba sąvoka), kaltė už kito individo laisvės apribojimą, kitos galimos laisvės formos arba kito individo savirealizacijos galimybės atėmimą (J.-P. Sartre’as) ir kita. Psichoanalizėje ir humanistinėje psichologijoje laisvė traktuojama kaip savirealizacijos galimybių išgyvenimas. Skiriama laisvės būklė ir laisvės jausmas – subjektyvų laisvės pajautimą lemia asmens vidinė organizacija, veiklos galimybių skaičius ir jų patrauklumas. E. Frommas analizavo žmogaus bėgimo nuo laisvės ir atsakomybės psichologinius ir socialinius būdus. Šiose teorijose ryški laisvės problemos psichologizacija, kuri atsirado kaip alternatyva Vakarų filosofijoje ilgą laiką vyravusiam laisvės ekonominiam ir socialiniam aspektui.
Laisvės samprata literatūroje
20 amžiaus pirmoje pusėje laisvės problemą suaktualino rašytojai J. Zamiatinas, A. Huxley, G. Orwellas, kūriniuose vaizduodami totalitarinį ateities pasaulį, kuriame absoliuti kontrolė ir globaliai veikianti radikali socialinė inžinerija visiškai panaikina individo laisvę, fizinę ir psichinę neliečiamybę ir jo gyvenimo spontaniškumą. Jie pabrėžė privatumo sferos išnykimo pavojų, kurį sukels neribotos techninės galimybės sekti ir kontroliuoti kiekvieno žmogaus gyvenimą.
313
Laisvės sampratos plėtotė Lietuvoje
Lietuvoje Renesanso literatai ir istorikai nagrinėjo vidinę valios laisvę, laisvą sprendimo galią. Šios šaltinis yra Kūrėjas, kuris, būdamas laisvas, suteikė ją ir žmogui. A. A. Olizarowskis vidine asmens laisve laikė proto viršenybę prieš geismus ir jų suvaldymą. A. Volanas laisvę apibrėžė kaip žmogaus vertybių siekio ir jų įgyvendinimo pradinį tašką, nelaisvę vadino didžiausia blogybe. Remdamasis Ciceronu teigė, kad žmogus Dievo sukurtas laisvei, ji yra prigimties dalis. Tokia samprata neigia valdovo, kaip laisvės savininko, nuostatą – šis yra bendrosios laisvės saugotojas. A. Volanas plėtojo laisvės visuomeninę sampratą, kuri laisvę tapatina su teisingu ir legaliu naudojimusi gėrybėmis. A. Rotundas nagrinėjo laisvės ribų ir kontrolės problemą, pabrėžė nekontroliuojamą bajorijos laisvę. 20 amžiuje laisvės problematiką individualios sąžinės, moralinės atsakomybės, vertybių ir tikėjimo požiūriu nagrinėjo J. Girnius, V. Kavolis, V. Doniela, A. Mickūnas (visi išeivijoje). Laisvės ontologinį aspektą išryškino A. Šliogeris. Politinę laisvę tyrinėjo A. Bielskis, A. Degutis, A. Jokubaitis, V. Radžvilas. Laisvės sąsajas su visuomenės ir kultūros kritika analizavo L. Donskis, G. Mažeikis ir kiti.
L: Lietuviškasis liberalizmas / sudarė V. Kavolis Chicago 1959; I. Berlin Vienovė ir įvairovė: Žvilgsniai į idėjų istoriją Vilnius 1995; J. S. Mill Apie laisvę Vilnius 1995; I. Kant Politiniai traktatai Vilnius 1996; K. R. Popper Atviroji visuomenė ir jos priešai Vilnius 1998; H. Arendt Totalitarizmo ištakos Vilnius 2000; E. Gellner Conditions of Liberty: Civil Society and its Rivals London 1996.