Landrumo ir Griffino įstatymas

Landrumo ir Griffino įstatymas (Landrum‑Griffin Act, Lándramo ir Grfino įstãtymas), oficialiai Profesinių sąjungų valdymo ataskaitos ir paskelbimo aktas (Labor managment reporting and disclosure act), Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso 1959 priimtas įstatymas, nustatantis profsąjungų veiklos taisykles ir jų santykius su darbdaviais. Įstatymą pateikė Atstovų Rūmų narys Phillipas Mitchellis Landrumas ir senatorius Robertas Paulas Griffinas. Inicijuotas ištyrus 3 profsąjungų vadovybių, kaltinamų korupcija ir reketu, veiklą. Įstatymu teisiškai nustatyta profsąjungų vadovybės rinkimo procedūra (periodiški, slapti rinkimai), įtvirtintas demokratinis vadovavimas, buvusiems komunistų partijos nariams ir atlikusiems bausmę kalėjime nustatytas 5 m. terminas, draudžiantis vadovauti profsąjungų fondams, įteisinta Jungtinių Amerikos Valstijų Darbo deputato atliekama profsąjungų fondų finansinė priežiūra ir kontrolė, reglamentuoti narių įnašai, nustatytas drausminių nuobaudų skyrimas, apribota darbuotojų teisė rengti streikus, piketus, uždrausta profsąjungoms tartis dėl paramos viena kitai. Landrumo ir Griffino įstatymą papildė 1947 Tafto ir Hartley įstatymą, buvo vienas pirmųjų teisės aktų, kuriuo valstybė ėmėsi reglamentuoti profsąjungų veiklą.