langobárdai (lot. langobardi, vok. Langobarden), lombárdai, rytų germanų gentys.
Pasak 7 a. langobardų teisyne išlikusios legendos, iš pradžių gyveno Skandinavijoje. 1 a. juos aprašė Tacitas, tuomet langobardai buvo viena svebų genčių, gyvenanti dabartinės Šiaurės Vakarų Vokietijoje, prie Elbės kairiojo žemupio.
4–5 a. langobardai persikėlė į dabartinės Austrijos teritoriją į šiaurę nuo Dunojaus. Padažnėjus susirėmimams su Roma langobardai perėmė jos karinę organizaciją, daug ir sėkmingai kariavo su gepidais. Imperatorius Justinianas I Didysis jiems suteikė federatų statusą ir leido gyventi Panonijoje (dabartinė Vakarų Vengrija ir dalis Čekijos).
Vadovaujami karaliaus Alboino 568–572 langobardai nukariavo Šiaurės ir Vidurio Italiją ir čia įkūrė Lombardijos karalystę (nuo 584 centras – Pavija), vėliau veržėsi tolyn į Toskaną, į pietus nuo jos įkūrė Spoleto ir Benevento kunigaikštystes (gyvavo iki 12 a.). 591 daugelis langobardų buvo apkrikštyti, tapo arijonais, bet veikiami Romos iki 7 a. pabaigos priėmė ortodoksų krikščionių tikėjimą.
Valdant vienam žymiausių langobardų karalių Liutprandui (712–744) Lombardijos karalystė sustiprėjo, valdant Aistulfui (749–756) ir Deziderijui (756–774) dažnai puldinėjo Romos popiežiaus žemes. Popiežius Hadrijonas I kreipėsi į frankų karalių Karolį Didįjį, šis po metų apsiausties 774 užėmė Paviją ir pasiskelbė langobardų karaliumi. Langobardai prarado valdžią Šiaurės Italijoje ir pamažu vietos gyventojų buvo asimiliuoti.