Laòso istòrija
Priešistorė
Archeologiniai radiniai dabartinio Laoso teritorijoje byloja ją buvus apgyventą prieš 40 000 metų. Per Laoso teritoriją vyko pirmosios Azijos migrantų, kurie apgyveno Pietryčių Aziją ir Australiją, bangos. Dešimtame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų čia formavosi Hoa Binho kultūra. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėta plėtoti žemdirbystė (ryžių auginimas). Austroazijiečių banga ilgainiui suformavo khmu etnosą šiaurėje, katangus pietuose ir brao piečiausiame pakraštyje, gretimos Kambodžos teritorijoje apsigyveno khmerų ir monų protėviai. Kalnuotose Laoso vietovėse austroazijiečių etnosai ilgiau išvengė kaimynų įtakos, todėl vėliau pradėjo kurti valstybes. Bronzos dirbiniai pradėti gaminti apie 1500 pr. Kr., geležies – apie 700 pr. Kr.; 8–2 a. pr. Kr. Sianghuago plynaukštėje daryti ąsočių formos laidojimo ar vandens laikymo indai (Ąsočių slėnio gyventojų etninė kilmė neaiški).
Asočių slėnio archeologinė vietovė
Senovės valstybės
Apie 500 po Kr. į Laoso teritoriją atsikrausčiusi kha etninė grupė buvo politiškai priklausoma nuo Funano valstybės. Šią pakeitusios Čenla (7–8 a.) ir Kambudžadeša (9–13 a.) apėmė Laoso vidurio ir pietų teritorijas, ten atsirado khmerų miestų ir tvirtovių. 6–8 a. krašte sparčiai plito Vietnamo ir Laoso pasienyje susiformavusios tajų gentys, 9 a. tajai pradėjo karo žygius per Laosą į Šiaurės Vietnamą. Būtent tajai sukūrė pirmąsias Laoso teritorijoje karalystes, etnonimas lao iki naujųjų laikų naudotas tajų tapatybei apibūdinti. Tajų migracinės bangos laipsniškai išstumė austrazijiečių gentis (khmu, kalangus ir brao) į atokias kalnuotas vietoves, jos sudarė žemesnį visuomenės sluoksnį. Pirmosios nedidelės tajų valstybės kūrėsi Mekongo upės baseine – šiaurėje Sipsong Čau Tai, Čeng Hungas, Muang Sua – Centriniame Laose, pietuose – Muang Phuanas, Vientianas. 9 a. antroje pusėje vyko Khmerų imperijos ekspansija į Muang Sua, vėliau khmerai užėmė Pietų Laosą iki Mekongo. Khmerai dominavo iki 13 a. vidurio.
Lan Sangas
1253 Šiaurės Laosą nukariavo ir iki 1271 tiesiogiai valdė mongolai. Vėliau čia įsitvirtino tajų dinastija, besivadinanti panya titulu ir pripažįstanti mongolų valdžią. Panya Langas ir Panya Khamfongas sustiprino Muang Prabango politinę reikšmę, prijungė gretimą Muang Phuaną. Panya Khamfongo vaikaitis Fa Ngumas 1353 įkūrė Lan Sango valstybę (sostinė Luang Prabangas), nuo tada prasideda rašytinė Laoso istorija. 15 a. Lan Sangui teko atremti daivietų antpuolius, 19 a. antroje pusėje – kariauti su Birma. Saugumo sumetimais 1563 sostine tapo piečiau esantis Vientianas. Po permainingos kovos Lan Sangas buvo priverstas pripažinti Birmos vasalitetą. Jos dominavimas baigėsi valdant Suminje Kumanui (1591–96). Sulingos Vongsos valdymas (1637–94) buvo Lan Sango klestėjimo laikotarpis. Vėliau Lan Sangas silpo dėl vidaus prieštaravimų. 18 a. viduryje jis suskilo į Luang Prabangą, Vientianą ir Čampasaką, kurie tarpusavyje konfliktavo.
vatas Sieng Tong Luang Prabange (16 a.)
paminklas Anuvongui Ventiane
Siamo dominavimas
Silpstant Lang Sangui stiprėjo gretimas Siamas. Čampasakas 18 a. pabaigoje tapo pavaldus Siamui, išskyrus rytines provincijas, mokančias duoklę Vietnamui. 1792 Siamas užėmė Luang Prabangą, nors šis, kitaip nei Vientianas, išvengė užkariautojų smurto, jo valdovas nebuvo nušalintas. Vietos gyventojų sukilimai (didžiausias – 1826–28 vadovaujamas Vientiano valdovo Anuvongo) buvo numalšinti. Nuo 1804 Anuvongas, Daivieto padedamas ir pasinaudodamas Siamo vidaus problemomis, pradėjo atkūrinėti valstybę, nuo 1823 teritoriškai plėtė savo įtaką. Jo sūnų Siamo valdovas Rama II, atsidėkodamas už karinę paramą, paskyrė Čampasako valdovu. 1823 Anuvongas nukreipė savo kariuomenę į Šiaurės Laosą, tikėdamasis Luang Prabango paramos, tačiau pastarasis liko Siamo pusėje. 1827 laosiečiai galutinai pralaimėjo, Vientiano miestas buvo sudegintas, Vientiano valstybė tapo eiline Siamo provincija. Siamo hegemoniją Laose mėgino ginčyti Vietnamas, tai sukėlė 1831–45 Siamo ir Vietnamo karus.
19 a. viduryje formaliai nepriklausomas Luang Prabangas mokėjo duoklę Kinijai, Siamui ir Vietnamui, kitos Laoso teritorijos valdytos tiesiogiai iš Bankoko. Laose daugėjo atvykėlių iš Kinijos ir Vietnamo, kilo etninio tapatumo praradimo grėsmė.
Prancūzijos valdymas
Ilgametis Laoso priešas Birma 19 a. viduryje pamažu pateko į Didžiosios Britanijos įtaką, tapo Britų Indijos dalimi. Prancūzija užvaldė Vietnamą ir Rytų Kambodžą. Siamas atsidūrė tarp dviejų besiplečiančių kolonijinių valstybių.
Dauguma Laoso teritorijų tuo metu mokėjo duoklę Vietnamui, formaliai tai suteikė Prancūzijai teisę pagal jos 1883 sutartį su Vietnamu įtraukti visą Lang Sango teritoriją į savo kolonijinę imperiją. Prancūzijos atstovas Laose Augusteʼas Pavie, 1886 paskirtas vicekonsulu Luang Prabange, Prancūzijos įsigalėjimą regione traktavo kaip Laoso išlaisvinimą iš vidurinių amžių atgyvenų ir korumpuotos, reakcingos Siamo valdžios. Tajų gentims užpuolus Luang Prabangą A. Pavie organizavo miesto gynybą taip išgelbėdamas senąjį valdovą Unchamą, kuris kreipėsi į Prancūziją prašydamas globos. 1890 prancūzų administracija Hanojuje, palaikoma parlamento, priėmė sprendimą dėl laipsniško Siamo prijungimo prie Prancūzijos, Laosas turėjo būti prijungtas pirmas.
1893 07 prasidėję pasienio susidūrimai peraugo į didelio masto konfliktą, Siamas kapituliavo ir Prancūzija protektorato teisėmis prisijungė teritorijas ryčiau Mekongo (Prancūzijos Indokinija). 1904 Siamas buvo priverstas perduoti Prancūzijai Čampasaką pietuose ir Sainiabuli šiaurėje. Visiškam Siamo prijungimui prie Prancūzijos sutrukdė Didžioji Britanija – ją Siamas domino kaip buferinė teritorija tarp britų ir prancūzų kolonijų. Nepavykus visiškai prisijungti Siamo, prancūzai pradėjo kiek mažiau domėtis ir Laosu.
Formaliai nepriklausomi, Čampasakas ir Luang Prabangas buvo kontroliuojami Prancūzijos atstovų. Luang Prabango valdovas Sisavangas Vongas (valdė 1904–59) buvo lojalus prancūzams. Kitos Laoso teritorijos buvo padalytos į Viršutinį ir Žemutinį Laosą, administruotos atitinkamai iš Luang Prabango ir Paksės (Čampasako sostinės). Vėliau Laoso teritorija padalyta į 11 provincijų, kiekvienai paskirtas prancūzų rezidentas. 1898 Laosas tapo administruojamas vyriausiojo rezidento Vientiane, pavaldaus generalgubernatoriui Hanojuje. Valdovo įsakymai galiojo tik su prancūzų vyriausiojo rezidento viza. Vietinės valdžios kompetencijoje buvo medicina, teismai ir švietimas.
II pasaulinis karas ir po karo
Prancūzijos Vichy režimo ir Japonijos 1940 12 sutartimi Japonija, pripažindama prancūzų administraciją, gavo tranzito ir karinių bazių steigimo Indokinijoje teisę, 1941 07 įvedė įvedė į Laosą 140 000 asmenų kariuomenę. 1940 11–12 vykusį Prancūzijos ir Tailando (iki 1939 Siamas) karą laimėjusi Prancūzija, Japonijos spaudžiama, vis dėlto buvo priversta pasirašyti sau nepalankią sutartį, perduodančią Tailandui dalį Laoso teritorijos Mekongo dešiniajame krante.
Kad išsaugotų laosiečių lojalumą, prancūzai pradėjo vienyti kitas Laoso teritorijas. 1941 09 29 Prancūzijos Indokinijos generalgubernatorius pasirašė su Sisavangu Vongu protektorato sutartį, kompensuojančią dešiniakrančių teritorijų praradimą šiaurinėmis ir centrinėmis Laoso sritimis, įskaitant Vientianą. Luang Prabangui leista turėti savo herbą, vėliavą ir himną, sudaryta vyriausybė, vadovaujama Fetsarato; iki 1941 Fetsaratui pavyko išplėsti savo įtaką visoje Laoso teritorijoje išskyrus Bun Umo valdomą Čampasaką.
Japonai siekė karinių tikslų ir ekonomiškai Laoso gyventojų neišnaudojo, santykiai su jais buvo gana korektiški. Vis dėlto kai kurie Laoso veikėjai aktyviai talkino prancūzams, kurdami diversines grupes, britams padedant jos pasiekdavo šalį oru per Indiją. Dauguma Laoso pareigūnų, būdami lojalūs japonams, siekė pasinaudoti jų konfliktu su prancūzais, rengdamiesi, karui pasibaigus paskelbti vieningo Laoso nepriklausomybę. 1945 pavasarį, žlugus Vichy režimui, šis konfliktas peraugo į atvirus veiksmus: 03 09–10 naktį japonai įvykdė politinį karinį perversmą – visi Prancūzijos piliečiai Indokinijos rytuose, taigi ir Laose, buvo internuoti. Sisavangas Vongas, japonų laikomas namų arešte bei jų spaudžiamas 1945 04 paskelbė Laoso nepriklausomybę.
1945 09 15 Japonijai kapituliavus, prancūzus remiančios jėgos sustiprėjo, 1945 10 12 sudaryta Fetsarato vadovaujama vyriausybė. Ta pačią dieną pradėjo veikti antiprancūziškas Lao Issara judėjimas (vadovavo princai Suvanna Fuma ir Sufanuvongas), kuris 10 20 paskelbė Laosą respublika. Po pusės metų nesėkmingų kovų prieš Prancūzijos pajėgas Lao Issara vyriausybė buvo priversta trauktis į Tailandą ir ten sukūrė opozicinę jėgą. 1946 08 Prancūzija paskelbė Sisavangą Vongą Laoso karalimi, Tailandas buvo priverstas grąžinti per karą užimtas teritorijas. 1946 12 įvyko Konstitucinės Asamblėjos rinkimai (rinkimų teisė suteikta visiems suaugusiems vyrams), 1947 patvirtinta konstitucija – Laosas tapo konstitucine monarchija, bet liko Prancūzijos protektoratu. 1949 07 19 sutartimi Prancūzija pripažino Laoso, kaip asocijuotos valstybės, priklausančios Prancūzijos Sąjungai, statusą. Ministrų kabinetas suformuotas iš įtakingiausių Laoso giminių atstovų. Tai leido palaikyti šalies vidaus stabilumą: įvairios politinės partijos keitėsi, bet 20 šeimų de facto valdė šalį ir dalijosi tarpusavyje iš vietos gyventojų gaunamais valstybės mokesčiais.
Laoso nepriklausomybės paskelbimas
1949, sumažėjus Prancūzijos įtakai Vietname, siekiant išlaikyti Laoso lojalumą jam pradėta daryti daugiau nuolaidų. 1949 07 19 pasirašyta Prancūzijos ir Laoso konvencija formaliai pripažino Laosą nepriklausoma valstybe (su monarchu Sisavangu Vongu). Laoso ministrai, išskyrus gynybos ir užsienio politikos, dabar atliko visavertės vyriausybės narių funkcijas, bet Laoso ekonominis priklausymas nuo Prancūzijos darė šį politinį savarankiškumą labiau regimą nei tikrą. Prancūzija ir toliau kontroliavo šalį, jos kariuomenė laisvai veikė Laoso teritorijoje ir įsakinėjo Laoso ginkluotosioms pajėgoms.
Tuo pačiu metu emigracinė Lao Issara vyriausybė rengė pasipriešinimą Prancūzijai ir jos suformuotai vyriausybei, vykdė sėkmingus karinius išpuolius iš savo bazių Tailande. 1947 11 Tailande įvykus perversmui nauja, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) palaikoma, valdžia siekė pagerinti santykius su Prancūzija ir uždarė Lao Issara bazes. Lao Issara tegalėjo veikti Vietnamo komunistų kontroliuojamose teritorijose, tačiau organizacijos vadams Fetsaratui ir Suvannai Fumai tai nebuvo priimtina.
Prancūzijos kariai Luang Prabange (1953 06)
1949 01 Laoso komunistai Vietname sudarė savo karines pajėgas, formaliai lojalias Lao Issarai, faktiškai priklausomas nuo Indokinijos komunistų partijos, netrukus jie įsivyravo Lao Issara organizacijoje. 1949 07 nekomunistiniai Lao Issara lyderiai deklaravo savo emigracinės vyriausybės darbo pabaigą, dauguma jų sugrįžo į Laosą, kur buvo amnestuoti. 1951 08 Suvanna Fuma tapo ministru pirmininku, nekomunistinio Laoso lyderiu. 1950–53 karališkoji valdžia pertvarkė šalies administraciją, sukūrė kariuomenę, atidarė ambasadas JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Tailande. 1953 09 Prancūzijos atstovai perdavė paskutinius savo įgaliojimus Laoso karališkosios valdžios atstovams, 1953 10 22 pasirašyta Laoso ir Prancūzijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis pripažino Laosą visiškai nepriklausomu.
Laosas per Indokinijos karą
1950 08 komunistai įsteigė Laisvojo Laoso frontą (Neo Lao Issara), vadovaujamą Sufanuvongo. Suformuota vadinamoji rezistencinė vyriausybė. Pathet Lao (Laoso valstybė) tapo pagrindiniu vietos komunistų judėjimu ir šūkiu iki 1975. Laisvojo Laoso fronte buvo gausiai atstovaujama etninėms mažumoms, jų atstovai užėmė svarbius postus, taip užsitikrinta etninių mažumų gyvenamų regionų parama. 1955 įkurta Laoso komunistų partija (Lao liaudies revoliucinė partija) buvo priklausoma nuo Vietnamo komunistų partijos, Vietnamas teikė Laoso komunistams ginklus, finansinę paramą, vykdė karinius mokymus, Vietnamo kariuomenė ir tiesiogiai dalyvavo kovose prieš antikomunistinį Laosą. 6 dešimtmečio pradžioje, valdant Viang Tiano vyriausybei, Laoso padėtis išliko nestabili. JAV ir Prancūzijos teikiama finansinė parama miestuose sukėlė ekonominį pakilimą, lydimą infliacijos, tačiau tai nepagerino daugumos šalies gyventojų valstiečių padėties. Didelės išlaidos karo reikmėms stabdė sveikatos apsaugos, švietimo raidą. Vyriausybė išliko silpna ir korumpuota, Vakarų finansinė parama nepasiekdavo paprastų šalies gyventojų. Suvanna Fuma išliko svarbiausiu nekomunistiniu politiku, turėjo valdovo pasitikėjimą, tačiau susiformavo dešinioji opozicija, vadovaujama Čampasako princo Bun Umo, ji nepritarė Suvannos Fumos siekiui susitaikyti su Pathet Lao. Nors 1953 šalis tapo visiškai nepriklausoma nuo Prancūzijos, Pathet Lao, padedama Vietnamo, užvaldė nemažą, nors ir palyginti retai apgyvendintą, Laoso kalnuotosios teritorijos dalį palei Vietnamo sieną, t. p. pietuose.
Prancūzijos pasitraukimas iš Laoso sustiprino antiprancūziškas nuotaikas kitose Indokinijos regionuose; 1954 05 prancūzai patyrė pralaimėjimą Šiaurės Vietname (Indokinijos karas).
1954 Ženevos konferencijos nutarimai ir jų įgyvendinimas
1954 04–07 Ženevoje vyko tarptautinė konferencija dėl Indokinijos, joje Laoso klausimas buvo vienas svarbiausių. Priimti sprendimai (Ženevos susitarimai) buvo stipriai paveikti komunistinio Vietnamo. Nuspręsta sukurti neutralų Laosą, valdomą koalicinės vyriausybės dalyvaujant ir Pathet Lao. Ugnis turėjo būti nutraukta, iš šalies išvestos užsienio karinės pajėgos, Pathet Lao kariniai daliniai išformuoti ir surengti laisvi rinkimai. Šie nutarimai netenkino nekomunistinių Laoso jėgų, dešinieji surengė pasikėsinimą į užsienio reikalų ministrą, gynybos ministras buvo nužudytas. Vyriausybė žlugo, Katajus Donas Sasorithas 1954 10 suformavo naują kabinetą. Šiaurės Vietnamas toliau formavo, apmokė, vadovavo ir palaikė Pathet Lao. Šios organizacijos karinės pajėgos prieš išformavimą turėjo būti sutelktos rytinėse ir šiaurinėse Laoso provincijose, bet Pathet Lao savo užimtas teritorijas ėmė traktuoti kaip išlaisvintas ir atsisakė vykdyti Ženevos nutarimus, t. p. išlaikė savo nelegalius karinius dalinius pietuose.
1955 12 vyriausybė organizavo rinkimus likusiose Laoso provincijose. Katajaus Dono Sasoritho vyriausybė neturėjo naujojo Nacionalinio Susirinkimo paramos, premjeru vėl tapo Suvanna Fuma, kuris vis dar tikėjosi suformuoti neutralią koalicinę vyriausybę.
JAV Ženevos nutarimų neratifikavo; D. D. Eisenhauerio administracija, ypač valstybės sekretorius J. F. Dullesas, tikėjosi perimti Prancūzijos, kaip antikomunistinių jėgų rėmėjos, vaidmenį ir sutrukdyti Ho Chi Minhui užimti Pietų Vietnamą panaudojant Laoso teritoriją savo kariuomenės tranzitui. JAV Gynybos departamentas 1955 12 Vientiane įsteigė slaptą karinę misiją – Programų vertinimo biurą (Programs Evaluation Office), veikiantį prisidengiant pilietinės paramos Laosui tiekimu. 1955–61 jis sudarė karinę atsvarą komunistinėms jėgoms, apmokė ir materialiai rėmė karališkąją Laoso kariuomenę ir antikomunistines hmongų gentis. SSRS ir Vietnamas išlaikė Pathet Lao pajėgas. Vietnamas tebebuvo okupavęs rytines Laoso teritorijas. 1956 09 Suvannai Fumai pavyko susitarti su Sufanuvongu, sudaryta koalicinė vyriausybė (įtraukti du Pathet Lao atstovai). Pathet Lao sutiko reintegruoti į Laosą savo užimtas teritorijas ir įtraukti savo ginkluotąsias pajėgas į karališkojo Laoso kariuomenę. 1956 susitarimas tenkino Prancūziją, Didžiąją Britaniją, SSRS, Kiniją ir abi Vietnamo vyriausybes, bet ne JAV, kurios ketino nutraukti Laosui paramą, jei Pathet Lao atstovai dalyvautų vyriausybėje.
Per 1958 05 rinkimus į Nacionalinį Susirinkimą Pathet Lao laimėjo 9 vietas iš 21. Dalis Pathet Lao ginkluotės buvo perduota Laosui, du batalionai turėjo būti integruoti į Laoso kariuomenę, bet Kaisono Fomvihano vadovaujamos pagrindinės Pathet Lao pajėgos pasitraukė į aukštakalnes prie Vietnamo sienos, tikėdamosi išlaukti ir laimėti laiko, be to, užtikrino saugų Vietnamo komunistų pajėgų transporto kelią iš Vietnamo šiaurės į pietus (Ho Chi Minho kelias). JAV metinė parama Laosui sudarė 40 mln. dolerių, bet Sufanuvongo vadovaujamos Planavimo ir rekonstrukcijos ministerijos ji būdavo sąmoningai apeinama ar nukreipiama ne pagal paskirtį.
Šiaurės Vietnamo agresija
1958 08 JAV suspendavo visas paramos išmokas. Suvannai Fumai atsistatydinus ministru pirmininku tapo amerikiečių palaikomas Fui Sananikonas, Pathet Lao atstovai į vyriausybę nebuvo įtraukti. Vadovaujant gynybos ministrui Fumi Nosavanui Laoso kariuomenė vėl tapo antikomunistine. 1958 12 Šiaurės Vietnamo kariuomenė įžengė į Laosą, užėmė keletą gyvenviečių Sepono apskrityje ir paskelbė šią teritoriją priklausančia Vietnamui. Laoso valdžia savo neveiklumu prarado turėtą autoritetą. 1959 07 28 Vietnamo liaudies armija kirto Laoso sieną, išsklaidė karališkosios Laoso kariuomenės pajėgas ir įžengė į Pathet Lao kontroliuojamas teritorijas. Sisavangui Vongui 1959 10 mirus sostą paveldėjo jo sūnus proamerikietiškų pažiūrų Savangas Vathanas.
Neutralistinis perversmas
1960 08 10 kariuomenės kapitonas Kong Le per bekraujį perversmą nuvertė karališkąją vyriausybę ir užėmė Vientianą. Paskelbtas perversmo tikslas – užbaigti karinį konfliktą Laose, užsienio intervenciją ir korupciją. Tačiau JAV perversmininkų nepalaikė ir rėmė provakarietišką Tyao Samsanito vyriausybę, kuri (pirmiausia generolas Fumi Nosavanas) rengėsi jėga užimti Vientianą, 12 14 Kong Le pasitraukė į strategiškai svarbų Ąsočių slėnį. Neutralistinės jėgos ėmė skilti, dalis jų pradėjo bendradarbiauti su Pathet Lao, kita dalis – su karališkuoju Laosu; 1966 10 Kong Le buvo priverstas emigruoti.
Ženevos susitarimas. Vėlesni karo veiksmai
Laoso lyderiai paskelbia Ženevos konferencijos nutarimus (iš kairės į dešinę): Sufanavongas, Suvanna Fuma, Bun Umas, Fumi Nosavanas (1962 07)
Naujos karinės eskalacijos prielaida tapo diplomatinių santykių užmezgimas su SSRS (1960 10). Pathet Lao pradėjo tiesiogiai ir reguliariai gauti SSRS karinę ir finansinę paramą. 1962 07 23 pasirašytas Ženevos susitarimas dėl Laoso nepriklausomybės ir neutralumo iš tikrųjų mažai ką reiškė, karas netrukus atsinaujino. Karo veiksmai tarp rojalistų ir Pathet Lao vyko centrinėje šalies dalyje, ypač Ąsočių slėnyje, Ho Chi Minho kelias buvo nuolat bombarduojamas JAV aviacijos. Laoso karališkoji vyriausybė vis labiau įsitraukė į karą su Šiaurės Vietnamu, kuris, remdamas Pathet Lao, buvo ne kartą įsiveržęs į Laosą. JAV apmokė ir reguliariąsias Laoso karališkąsias pajėgas, ir nereguliarias pajėgas, tarp kurių buvo daug hmongų ir kitų etninių mažumų atstovų. Permainingos kovos nedavė lemiamo kurios nors kovojančios pusės pranašumo ir R. Nixonas pradėjo ilgą karo baigimo ir grįžimo prie politinių derybų procesą.
2/3 Laoso teritorijos (su 1/4 šalies gyventojų) buvo kontroliuojama Šiaurės Vietnamo, 1/3 (su 3/4 gyventojų) – JAV remiamos vyriausybės. Per karą Laose žuvo apie 50 000 žm., daugelis jų buvo civiliai.
Karinio konflikto pabaiga
1973 01 27 pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl taikos Vietname (1954 Ženevos nutarimų pagrindu). Laose sudaryta koalicinė vyriausybė, vadovaujama Suvannos Fumos, legitimumą praradęs Nacionalinis Susirinkimas buvo pakeista 42 narių Konsultacine Taryba, savo reikšme prilygstančia vyriausybei. Susitarime nebuvo numatyta Pathet Lao kontroliuojama zona, teoriškai jos pajėgos turėjo būti integruotos į Laoso kariuomenę, tačiau Vietnamas susitarimo sąlygų neįvykdė ir iš Laoso nepasitraukė. Dešinieji 1973 08 mėgino įvykdyti perversmą Vientiane, tačiau jis greitai žlugo, nes iki to laiko daugelis Laose jau pripažino, kad tėra laiko klausimas, kada Pathet Lao perims valdžią. 1974 Suvanna Fuma paskelbė po 1976 rinkimų pasitrauksiantis iš politikos. Pathet Lao vadas Sufanuvongas 1974 paskelbė 18 punktų nacionalinės rekonstrukcijos planą – deklaruoti laisvi rinkimai, demokratinės laisvės, ekonomikos vystymo prioritetai. Griežta spaudos cenzūra laikyta nacionalinės vienybės palaikymo priemone. 1975 01 uždrausti vieši susirinkimai ir demonstracijos. Daugelis politikų ir verslo atstovų buvo priversti emigruoti į Tailandą, Prancūziją ar JAV.
Komunistinis Laosas
1975 03 Pathet Lao pradėjo puolimą iš Ąsočių slėnio, balandį užėmė vyriausybės forpostą. Siekdami išvengti Kambodžos ir Pietų Vietnamo likimo vyriausybės ministrai nekomunistai nusprendė nesipriešinti jėga ir emigravo, kaip ir dauguma išsilavinusio sluoksnio atstovų. Šalies teritoriją paliko ir tūkstančiai hmongų kovotojų. 1975 05 Pathet Lao užėmė didesnius miestus, birželį įžengė į Luang Prabangą. 1975 12 02 valdovas Savang Vathana atsisakė sosto, Suvanna Fuma atsistatydino. Paskelbta Laoso Demokratinė Respublika, prezidentu tapo Sufanuvongas, premjeru – Kaisonas Fomvihanas. Panaikinta rinkimų, spaudos laisvė, tūkstančiai gyventojų nukreipti perauklėjimui į koncentracijos stovyklas, kur mirė. Hmongų kovotojams ir kitiems sukilėliams malšinti valdžia galimai naudojo SSRS tiekiamą cheminį ginklą. Tai sukėlė naują profesionalių kadrų ir inteligentų emigracijos bangą (1977 šalį paliko 10 % jos gyventojų). Žemės ūkis reformuotas pagal SSRS pavyzdį, vykdyta kolektyvizacija. Daugelis valstiečių pabėgo į Tailandą, valstybė pirko mažiau maisto, tai, nutraukus JAV paramą, sumažėjus Vietnamo ir SSRS pagalbai ir faktiškai išnykus importuojamoms prekėms, miestuose sukėlė produktų trūkumą, nedarbą ir ekonominius sunkumus. Tam tikras skaičius laosiečių buvo nusiųsta studijuoti į Vietnamą, SSRS ir Rytų Europą, bet naujo išsilavinusio valstybės pareigūnų ir profesionalių specialistų sluoksnio formavimas užtruko.
Pokomunistinis laikotarpis
SSRS prasidėjusi M. Gorbačiovo pertvarka paveikė ir Laosą. Dar 1979 12 savo kalboje Kaisonas Fomvihanas paskelbė staigų politikos posūkį, pripažindamas, kad Laosas dar nėra pasirengęs socializmui. Iš dalies legalizuota individuali veikla. 1985 Kaisonas Fomvihanas, pripažindamas nepatenkinamus partijos veiklos rezultatus, pristatė Naują ekonominį mechanizmą – atsisakyta valstybės monopolio ir kontrolės. Į ilgalaikį rezultatą orientuotos reformos trumpuoju laiku sukėlė infliaciją, krito gyvenimo lygis. Komunistų valdymas buvo ideologine prasme diskredituotas. Tarptautinė Laoso padėtis liko pažeidžiama, politiškai ir ekonomiškai izoliuota. Vienintelis sąjungininkas buvo Vietnamas.
SSRS žlugimas sukėlė Laoso komunistinių vadų šoką. SSRS buvo didžiausias užsienio pagalbos Laosui tiekėjas, tačiau 1990 ši parama nutrūko. Laosas buvo priverstas kreiptis pagalbos į Japoniją, Prancūziją, Tailandą ir Kiniją, t. p. į Pasaulio plėtros ir Azijos plėtros bankus. Laose įsivyravo politinė sistema, panaši į Kinijos – partijos ir valstybės lyderis lieka savo poste daugiausia 10 m., vėliau išeina į atsargą. 1991 naujoji Laoso konstitucija nustatė rinkimų į Nacionalinį Susirinkimą tvarką; vienpartinė sistema bent formaliai leidžia rinkimų alternatyvą – į vieną vietą kartais pretenduoja daugiau nei vienas kandidatas. Po 1991 pagerėjo ir Laoso tarptautinė padėtis, santykiai su Tailandu (Tailando verslas laisvai veikia Laose). Laviravimas tarp Kinijos, Vietnamo ir Tailando leido Laosui išvengti priklausymo nuo kurio nors vieno kaimyno. Pagyvėjo ir Laoso santykiai su Japonija, Indija, Pietų Korėja, Singapūru ir Vakarų šalimis. Į šalį sugrįžo emigrantai, jie prisidėjo atgaivinant Laoso ekonomiką. Pradėta plėtoti turizmo industrija. 2005 normalizuoti prekybiniai santykiai su JAV (2016 Laose lankėsi šios šalies prezidentas B. Obama).
Laoso prezidentas (ir Laoso liaudies revoliucinės partijos generalinis sekretorius) 1998–2006 buvo Kh. Sifandonas, 2006–16 – Tiummali Sainiasonas, nuo 2016 – Bunjangas Volachitas.
Jungtinių Tautų (1955), Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (1997), Pasaulinės prekybos organizacijos (2013) narys.
N. S. Adams, A. W. McCoy Laos: War and Revolution New York, Evanston, London 1970; K. Conboy War in Laos 1954–1975 Squadron/Signal publications 1994; M. Stuart-Fox A History of Laos Cambridge 1997; J. Hamilton-Merritt Tragic Mountains: The Hmong, the Americans, and the Secret Wars for Laos, 1942–1992 Bloomington 1999; J. Deuve Le royaume du Laos 1949–1965 Paris 2003.
1088