Laplándijos kãras, Suomijos ir nacių Vokietijos karinis konfliktas, vykęs 1944 09 28–1945 04 27. Antrojo pasaulinio karo dalis.

Prielaidos

Dar 1943 vasarą Vokietijos vyriausioji vadovybė numatė, kad jos sąjungininkė Suomija galimai derėsis dėl taikos su SSRS. Vokiečiai planavo atitraukti savo pajėgas į šiaurę, 1943–44 žiemą pagerino kelius iš Šiaurės Norvegijos į Suomijos šiaurę, tam plačiai panaudodami karo belaisvių darbą (daug dirbančių kalinių žuvo, daugelis jų buvo paimti į nelaisvę Pietų Europoje ir vis dar dėvėjo vasaros uniformą). Be to, vokiečiai ištyrinėjo gynybines pozicijas, planavo evakuoti iš regiono kiek įmanoma daugiau išteklių ir kruopščiai ruošėsi pasitraukimui. 1944 06 09 Vokietijos pasitraukimo planas pavadintas operacija Birke.

Po SSRS strateginio Vyborgo–Petrozavodsko puolimo Pietų Suomijoje (1944 06–07) ir Suomijos vadovybės pasikeitimo 1944 08 Suomija susitarė dėl atskiros taikos su SSRS. Pagal 1944 09 19 Suomijos ir SSRS paliaubų sutartį, Suomija privalėjo išvesti iš savo teritorijos vermachto karines pajėgas, kurių daugiausia buvo Laplandijoje, svarbiausia jų užduotis buvo apsaugoti vokiečiams strategiškai svarbaus nikelio kasyklas netoli Petsamo. SSRS reikalavimu, vykdant karinę kampaniją prieš vokiečius didžioji Suomijos gynybos pajėgų dalis turėjo būti demobilizuota.

Karinės pajėgos

Vokietijos 20‑ąją kalnų armiją, kuri per 1941 operaciją Barbarossa (Barbarosos planas) kovojo su sovietų Karelijos frontu 700 km ruože nuo Oulu upės iki Arkties vandenyno, 1944 09 sudarė 214 000 karių, tarp jų – nemažai iš SS dalinių. Pasitraukus į Norvegiją, aktyvių karių skaičius greitai sumažėjo. Armija turėjo 17 500–26 000 motorinių transporto priemonių, Laplandijoje lokalizavosi trys kalnų korpusai.

Suomijos sausumos pajėgose Laplandijos teatre buvo 75 000 žmonių. Generolo Hjalmaro Siilasvuo vadovaujamas 3‑asis korpusas (3‑oji, 6‑oji ir 11‑oji divizijos, taip pat šarvuočių divizija) pamažu perėjo iš Vyborgo–Petrozavodsko gynybos į Oulu platumą, visiškai perkeltas iki 1944 09 28. 3‑ąjį korpusą sustiprino 15‑asis pėstininkų pulkas ir pasienio jėgerių pulkas.

Pradinė karo fazė

Suomijos pradinis pasyvumas neliko nepastebėtas Sąjungininkų kontrolės komisijos, stebinčios, kaip laikomasi Maskvos paliaubų; SSRS grasino okupuoti Suomiją, jei nebus įvykdytos vokiečių išsiuntimo ar nuginklavimo sąlygos. Pirmieji karo veiksmai tarp Suomijos kariuomenės ir 20‑osios kalnų armijos Laplandijoje įvyko 20 km į pietvakarius nuo Pudasjärvi 1944 09 28, apie 8 valandą ryto: suomių priešakiniai daliniai pareikalavo, kad vokiečiai pasiduotų ir apšaudė mažą jų galinės apsaugos kontingentą. Tai vokiečius nustebino – anksčiau suomiai buvo sutikę įspėti juos, jei būtų priversti imtis priešiškų veiksmų. Vokiečiai pranešė suomiams, kad nėra suinteresuoti kovoti, bet nepasiduos. Kitas incidentas įvyko 09 29 prie tilto, kertančio Olhavos upę tarp Kemi ir Oulu. Suomijos kariams bandant nukenksminti prie tilto pritvirtintus sprogmenis, vokiečiai juos susprogdino, sugriovė tiltą ir nužudė suomių kuopos vadą. 09 30 suomiai bandė apsupti iš flangų vokiečius ties Pudasjärvi, bet didžioji dalis jų pajėgų jau buvo pasitraukusi.

1944 spalis. Operacija „Šiaurės pašvaistė”

Mūšiai pasienyje su Švedija, šalia Botnijos įlankos, prasidėjo 1944 09 30 – trys Suomijos transporto laivai išplaukė link Tornio, svarbios transporto jungties tarp dviejų kelių, lygiagrečių Kemi ir Tornio upėms. 10 01 jie išlaipino kariuomenę ir užėmė Tornio uostą bei miestą. Greitai Suomijos puolimas įstrigo dėl sustiprėjusio vokiečių pasipriešinimo. Suomiai atmušinėjo vokiečių kontratakas, kol 10 08 vokiečiai iš Tornio pasitraukė. Tuo tarpu Suomijos kariuomenė veržėsi sausuma iš Oulu link Kemi, besitraukiantys vokiečiai naikino kelius ir tiltus. 10 07 suomiai puolė Kemi, bandydami apsupti vokiečius 15‑osios brigados puolimu iš priekio ir Pennanen būrio puolimu iš užnugario. Nors Suomijos pajėgos paėmė kelis šimtus belaisvių, sutrukdyti besitraukiantiems vokiečiams sugriauti tiltus per Kemijoki upę joms nepavyko.

Suomijos kariai prie Kemi (1944 10)

Nuo pat karo pradžios vokiečiai sistemingai naikino ir minavo kelius bei tiltus. Po pirmųjų karo veiksmų 20‑osios kalnų armijos vadas generaloberstas Lotharas Rendulicas įsakė naikinti Suomijos turtą Laplandijoje. 10 08 vokiečiai bombardavo ir stipriai apgadino Kemi gamyklų teritorijas, 10 09 įsakymas naikinti buvo išplėstas – apėmė visus vyriausybinius pastatus, išskyrus ligonines. Pagal išdegintos žemės strategiją įsakyta sunaikinti visus priešui galimai naudingus objektus.

Ginkluotės ir karo gamybos ministras A. Speeras nusprendus, kad Vokietijai nikelio pakanka ir Petsamo laikyti nereikalinga, 1944 10 04 A. Hitleris priėmė pasiūlymą atitraukti kariuomenę, 10 06 pajėgų atitraukimo planas buvo pavadintas Šiaurės pašvaiste (Nordlicht) – įsakyta greitai ir griežtai organizuoti pasitraukimą tiesiai už Lyngeno fjordo Norvegijoje. Spaudžiant priešo pajėgoms, vokiečiai traukėsi link Rovaniemi miesto, kelių Laplandijoje ir Norvegijoje sankirtos. Besiveržiantys Suomijos daliniai bandydavo apeiti vokiečių užnugario sargybinius, tačiau sunaikintas kelių tinklas neleido jiems atsigabenti artilerijos ir kitų sunkiųjų ginklų. Suomių pėstininkams sunkiai braunantis per tankius miškus ir pelkes, motorizuoti vokiečių daliniai greit užimdavo tolesnes pozicijas kelyje.

10 07 Suomijos jėgerių brigada privertė vokiečių 218‑ąjį kalnų pulką kautis Ylimaa mieste (apie 65 km į pietus nuo Rovaniemi). Priešo pajėgos skaičiumi buvo maždaug lygios, o sunkiosios ginkluotės trūkumas ir nuovargis neleido suomių brigadai išstumti besiginančių vokiečių, kol jie, padarę suomiams didelių nuostolių, 10 09 gavo leidimą pasitraukti. Iš pradžių vokiečiai sutelkė dėmesį į vyriausybinių pastatų sunaikinimą Rovaniemi, tačiau ugnis išplito, 10 14 geležinkelio stotyje užsiliepsnojo šaudmenų prikrautas traukinys, jam sprogus ugnis išplito po medinius miesto pastatus. Vokiečiai atmušė suomių bandymus užimti paskutinį nepažeistą tiltą per Kemijoki upę ir 1944 10 16 paliko sudegintą miestą suomiams.

Tankavaaroje (60 km į pietus nuo Ivalo), vos keturi suomių jėgerių brigados batalionai 10 26 nesėkmingai bandė išstumti dvylikos batalionų pajėgų vokiečių 169‑ąją pėstininkų diviziją, įsitvirtinusią parengtuose įtvirtinimuose. Suomijos pajėgos įsitvirtino tik 11 01, kai vokiečiai pasitraukė į šiaurę. Prie Muonio (200 km į pietryčius nuo gynybinių pozicijų Norvegijoje) 10 26 Vokietijos 6‑oji SS kalnų divizija Nord, sustiprinta Kampfgruppe Esch ir turėdama kiekybinį ir ginkluotės pranašumą (su artilerija ir šarvuočiais), neleido Suomijos 11‑ajai divizijai įgyti persvarą.

Sovietų Karelijos frontas, vadovaujamas K. Mereckovo, pradėjo Petsamo–Kirkeneso puolimą ir 10 07 ėmė stumti 19‑ąjį kalnų korpusą iš SSRS teritorijos palei Arkties pakrantę Norvegijos link. Iki 10 25 frontas užėmė Norvegijos Kirkeneso uostą. 14‑oji armija persekiojo vokiečių karius, besitraukiančius į pietvakarius nuo Petsamo ir Kirkeneso maždaug 50 km į Suomijos teritoriją palei Inario ežerą. 11 05 Ivale SSRS žvalgybos būriai susitiko su Suomijos kariuomene, 26‑oji armija sekė besitraukiantį 18‑ąjį kalnų korpusą maždaug 50 km per Suomijos sieną Pietų Laplandijoje iki Kuusamo ir Suomussalmi, tačiau 1944 11 paliko Suomijos teritoriją. SSRS kariuomenė iš Ivalo išvyko tik 1945 09.

Karo pabaiga

1944 11 25 vokiečiai greitai pasitraukė iš Šiaurės Rytų Laplandijos prie Karigasniemi. Juos persekiojanti Suomijos jėgerių brigada iki tol buvo beveik demobilizuota: Laplandijos šiaurės vakaruose 11 04 buvo likę tik keturi Suomijos karių batalionai, 1945 02 – tik 600 vyrų. 1944 11 pradžioje vokiečiai tęsė pasitraukimą, iš pradžių liko pozicijose Palojoensuu kaime, 150 km nuo Norvegijos sienos, 11 26 iš ten persikėlė į įtvirtintą Sturmbocko–Stellungo poziciją palei Lätäseno upę, 100 km nuo Norvegijos sienos. Vokiečių 7‑oji kalnų divizija šias pozicijas užėmė iki 1945 01 10. 1945 01 12 vokiečių povandeninis laivas U‑370 nuskandino Suomijos minų klojėją Louhi, kuris Botnijos įlankoje prarado 10 jūreivių. iki 1945 04 27 vermachtas visiškai pasitraukė iš Suomijos, 20‑oji kalnų armija sėkmingai išvedė iš Laplandijos didžiąją dalį daugiau nei 200 000 žmonių, taip pat išgabeno atsargas ir įrangą.

Suomijos kariai iškelia šalies vėliavą ant Suomijos, Švedijos ir Norvegijos sienų susikirtimą žyminčio stulpo (1945 04 27)

Oficiali Suomijos ir Vokietijos taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta. Tik 1954 Suomijos vyriausybė oficialiai pažymėjo karo veiksmų baigtį. Aukų buvo palyginti nedaug: žuvo 774 suomiai, 262 dingo be žinios, apie 2900 buvo sužeisti; vokiečių žuvo apie 1000, 2000 buvo sužeisti. 1300 vokiečių karių tapo karo belaisviais ir pagal paliaubų sąlygas buvo perduoti SSRS. Laplandijos atstatymas truko iki 6 dešimtmečio pradžios, jos teritorijos išminavimas – iki 1973.

H. O. Lunde Finland's War of Choice: The Troubled German–Finnish Alliance in World War II Newbury 2011; Ph. Jowett, B. Snodgrass Finland at War 1939–45 London 2012; V. Nenye, P. Munter, T. Wirtanen, Ch. Birks Finland at War: The Continuation and Lapland Wars 1941–45 Oxford 2016; P. Grooss The Naval War in the Baltic 1939–1945 Barnsley 2017.

1088

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką