lãpų kritmas būdingas medžiams ir krūmams, rečiau žolėms. Kai augalai meta pasenusius, pažeistus ar dėl kitų priežasčių negalinčius vykdyti fotosintezės pavienius lapus arba, rengdamiesi vegetacijai nepalankiu laikotarpiu, numeta visus lapus.
lapų kritimas rudenį
Lapus metančių augalų lapai tam tikru metų laiku (rudenį, prasidėjus sausrai) gali nukristi beveik vienu metu, visžalių augalų – krinta ištisus metus po nedaug arba tam tikrais laikotarpiais numeta dalį lapų. Lapų kritimą skatina trumpėjanti dienos trukmė, mažėjantis šviesos srautas, drėgmės kiekis dirvožemyje, vėstantis oras ir kitos priežastys. Lapų kritimas priklauso ir nuo augalų hormonų veikimo. Vėsiu oru ar stingant vandens augalai susintetina nedaug auksinų, ima skaidytis chlorofilas. Suirus chlorofilui pakinta lapų spalva – jie parausta, pagelsta ar nusidažo kita spalva. Iš senstančių lapų angliavandeniai ir baltymai pernešami į sandėlinius audinius, pumpurus arba jaunus lapus. Pasenusio lapo lapkočio pamatinėje dalyje susidaro skiriamasis parenchiminių ląstelių sluoksnis. Jam susidarius indų kūleliai nutrūksta nuo paties lapo svorio, vėjo arba lietaus. Prisitaikę numesti lapus nepalankaus laikotarpio pradžioje augalai apsisaugo nuo vandens garinimo.
Mesdami pasenusius arba pažeistus lapus jie pašalina susikaupusias kenksmingas medžiagas arba apsisaugo nuo tolesnio ligų ir kenkėjų plitimo į lapus ar kitus augalo organus.
paprastojo kaštono lapai rudenį
rūgštusis žagrenis rudenį
paprastasis klevas rudenį
849