Laterãno IV susirinkmas, dvyliktasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1215 Laterano bazilikoje Romoje. Sušaukė popiežius Inocentas III. Dalyvavo daugiau kaip 1300 atstovų; pirmą kartą buvo pakviesti katedrų ir vienuolynų kapitulų nariai, pasaulietiniai valdovai. Tikslas – kova su erezijomis, kryžiaus žygio į Šventąją Žemę rėmimas, Bažnyčios reformos.
Laterano IV susirinkimas paskelbė visai Bažnyčiai privalomą tikėjimo išpažinimą (Firmiter credimus), pasmerkė klaidatikius albigiečius ir katarus, Joakimo Floriečio mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę, patvirtino inkviziciją, suformulavo sakramentų doktriną, pirmą kartą Bažnyčios mokyme oficialiai pavartojo terminą transsubstanciacija (esmėkaita) konsekruotiems Eucharistijos pavidalams paženklinti, įsakė tikintiesiems bent kartą per metus atlikti išpažintį ir apie Velykas priimti Komuniją, nustatė dvasininkams disciplinos normas, uždraudė slapta sudaryti santuokas, įsakė žydams ir musulmonams dėvėti skirtingus nei krikščionių drabužius, o Didžiąją savaitę uždraudė jiems viešai rodytis, paskelbė kryžiaus žygį musulmonų užimtai Šventajai Žemei išvaduoti. Iš viso Laterano IV susirinkimas priėmė 70 kanonų; iš jų 59 vėliau buvo įtraukti į popiežiaus Grigaliaus IX dekretalijas. Laterano IV susirinkimo nutarimai Bažnyčios reformų klausimais turėjo įtakos bažnytinių provincijų susirinkimams ir vyskupijų sinodams.
908