Lãtvijos istòrija

Ikivalstybiniai laikai

Nuo devinto tūkstantmečio pr. Kr. dabartinės Latvijos teritorijoje gyveno paleolito Svidrų ir Pabaltijo Madeleine’o kultūros gentys. Septintame tūkstantmetyje pr. Kr. jas pakeitė mezolito Kundos kultūros, vėliau – neolito Narvos kultūros gentys. Šias trečio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje pradėjo asimiliuoti nuo Uralo atsikėlę finougrai (duobelinės-šukinės keramikos kultūros žmonės). Trečio tūkstantmečio pabaigoje–antrame tūkstantmetyje pr. Kr. apsigyveno indoeuropiečių baltų protėviai (virvelinės keramikos kultūros žmonės). Pirmaisiais amžiais po Kr. dabartinės Latvijos teritorijoje gyveno baltų gentys kuršiai, žiemgaliai ir sėliai (latgaliai, manoma, atsikėlė 4–5 a. iš Dniepro aukštupio regiono), t. p. finougrų lyvių gentis.

Veikiausiai jau 6–7 a. dabartinės Latvijos Baltijos pakrantę bei Padauguvį puldinėjo Skandinavijos vikingai. Pasak Adomo Brėmeniečio, 11 a. veikė danų misionieriai. 11–12 a. rusų kunigaikštystės privertė rytinės Latvijos dalies gyventojus mokėti duoklę. Plito, bet neįsitvirtino stačiatikybė. Keli valsčiai ir kaimai sudarė vadinamąją pilies sritį (Latvijos teritorijoje buvo 250–300 pilies sričių), kelios pilies sritys – žemę. 12–13 a. Kurše susidarė 8, Žiemgaloje – 6, Latgaloje – 4 (Jersika, Koknesės kunigaikštystė ir kitos) žemės. Lyvių (jų kultūra suklestėjo 10–11 a.) teritorijoje klostėsi 4 sritys (Dauguvos, Gaujos apylinkių, Metsepolės ir Idumejos).

Vokiečių ekspansija

Cėsių pilis – buvusi Livonijos ordino magistro rezidencija

Maždaug nuo 1170 Daũguva į dabartinės Latvijos teritoriją atkeliaudavo vokiečių pirklių (iš Gotlando, vėliau iš Liubeko ir Bremeno), kartu su jais – misionierių. Apie 1180 pas Dauguvos lyvius atvyko Augustinų ordino vienuolis Meinhardas. 1186 jis paskirtas pirmuoju Ikškilės vyskupu. Meinhardo įpėdinis (nuo 1196) Bertoldas, siekdamas priversti lyvius krikštytis, 1198 pasikvietė kryžininkų, bet žuvo mūšyje su lyviais prie Rygos. 1199 trečiuoju Livonijos vyskupu buvo paskirtas Albertas. Pakviestus lyvių vyresniuosius jis įkalino, privertė duoti 30 kilmingų jaunuolių įkaitais ir išskirti žemės Rygos miestui (įkurtas 1201) statyti. 1202 įkūrė Kalavijuočių ordiną, kuris turėjo tapti nuolatine karine jėga. 1206 Salaspilio lyviai sukilo prieš vokiečius, bet buvo sumušti; užimta Turaidos pilis. 1208 kalavijuočiai užėmė Sėlpilį, 1209 – Koknesę ir Jersiką. Jersikos kunigaikštis Visvaldis tapo vyskupo Alberto vasalu ir dalį savo kunigaikštystės atgavo kaip leną.

1212 įvyko latgalių ir lyvių Autīnės sukilimas prieš Alberto ir Kalavijuočių ordino valdžią. 1224 vyskupas ir ordinas pasidalijo Talavos ir Atzelės žemes. 1210 kuršiai sumušė kalavijuočių laivyną prie Gotlando, paskui puolė Rygą. 1219–20 Alberto kariuomenė užėmė Mežotnę.

1230 į Livoniją atvykęs popiežiaus legatas Balduinas Alnietis siekė sukurti popiežiui tiesiogiai pavaldžią bažnytinę valstybę. 1230–31 jis sudarė taikos sutartis su Šiaurės Kuršo sritimis. Balduino Alniečio taiki misija sukėlė kalavijuočių pasipriešinimą ir jis buvo priverstas išvykti iš Livonijos. 1236 lietuviai Šiaulių mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną, beveik visus išsigelbėjusius riterius sunaikino žiemgaliai. Kalavijuočių ordino likučiai 1237 tapo Vokiečių ordino lenu Livonijos ordinu. Po Saulės mūšio kuršiai išsižadėjo krikščionybės. 13 a. 5 dešimtmetyje prasidėjo kova dėl Kuršo, vėliau dėl Žiemgalos. 1260 Livonijos ordinas buvo sumuštas Durbės mūšyje, bet 1267 kuršiai, 1272 žiemgaliai buvo priversti sudaryti taiką ir paklusti šiam ordinui. 13 a. 7 dešimtmetyje į Livonijos ordino valdžią pateko Pietryčių Latgala. 1279 sukilo kunigaikščio Nameisio vadovaujami žiemgaliai. 1274 nuslopinus Didįjį prūsų sukilimą atsilaisvino pagrindinės Vokiečių ordino pajėgos, bet žiemgalius galutinai pavergti pavyko tik 1290, kai buvo sugriauta Sidabrės pilis.

Livonijos moterys (akvarelė, 1521, dailininkas A. Düreris, Luvras Paryžiuje)

Livonijos konfederacija

Livonijos ordino užkariautos žemės buvo pavadintos Livonija. Čia gyvavo kelios tarpusavyje susijusios valstybės: Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupija, Kuršo vyskupija, Tartu ir Saaremos-Läänemos vyskupijos. Kova dėl vyravimo Livonijoje (didžiausią įtaką turėjo Livonijos ordinas) dažnai virsdavo ginkluotais konfliktais (pvz., 1297–1330 Livonijos ordinas kariavo su Ryga ir Rygos arkivyskupu), į kuriuos 13 a. pabaigoje–15 a. pradžioje dažnai įsikišdavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Savo interesų turėjo Livonijos miestai (Ryga, Talinas, Tartu ir kiti), kurių daugelis buvo Hanzos nariai. Išlaikyti politinę pusiausvyrą padėjo apie 1420 sukurta parlamentinio atstovavimo institucija landtagas. Jame buvo atstovaujamas Livonijos ordinas, vyskupai, miestai ir ordino vasalai. Prie ordino vasalų buvo priskiriama ir dalis vietos gyventojų (Kuršo kilmingieji ir kiti). Iki 15 a. pabaigos valstiečiai išliko laisvi. 16 a. Livonijoje įsitvirtinus reformacijai jos katalikiškų valstybių pavaldiniai tapo protestantais. Livonijos užsienio politikai 13 a.–15 a. pradžioje buvo būdingi nuolatiniai Livonijos ordino kariniai konfliktai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nuo 15 a. blogėjo santykiai su Rusija.

Naujieji laikai

Latvijos teritorijos padalijimas pagal 1629 Altmarko paliaubas

1558–83 Livonija (nuo 1561 ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkija, Švedija) kariavo su Rusija (Livonijos karas). Livonijos konfederacija negalėjo rimtai priešintis Rusijos kariuomenei ir žlugo. 1561 Šiaurės Estija pasidavė Švedijai. 1561 11 paskutinis Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris pripažino save Žygimanto Augusto vasalu (Vilniaus sutartys). Livonijos žemės Dauguvos dešiniajame krante (ten buvo sukurta Uždauguvio kunigaikštystė) atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o į pietus nuo Dauguvos buvo sukurta Kuršo kunigaikštystė, jos pirmuoju kunigaikščiu tapo Gottardas Kettleris. Kuršo vyskupija atiteko Danijai, o 1585 ją nupirko Abiejų Tautų Respublika (1617 čia sudaryta autonominė Piltenės sritis, pavaldi Lenkijos karaliui). Abiejų Tautų Respublikos valdovai rėmė kontrreformaciją. Tiek reformacija, tiek kontrreformacija skatino pirmųjų latvių knygų leidybą.

Per 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą Švedijos kariuomenė 1621 užėmė Rygą, vėliau dalį Žiemgalos ir Latgalos. Pagal karą baigusias Altmarko paliaubas (1629) senosios Latgalos vakarinė dalis (Vidžemė) atiteko švedams, rytinė dalis (Latgala, arba Infliantai) – Abiejų Tautų Respublikai (žemėlapis Latvijos teritorijos padalijimas pagal 1629 Altmarko paliaubas; tokį padalijimą patvirtino ir 1655–60 Šiaurės karą baigusi Olyvos taika). Vidžemėje buvo įvykdyta pažangių reformų: įsteigta provincijos aukščiausiasis teismas – pilies teismas (į jį su skundais galėjo kreiptis ir valstiečiai), paštas, mokyklų valstiečių vaikams; Švedijos vyriausybei remiant į latvių kalbą išversta ir išspausdinta Biblija.

Ryga 1650 (J. Ch. Brotzeʼs piešinys)

Siekdama sustiprinti karaliaus valdžią Švedijos vyriausybė 1680 Vidžemėje pradėjo dvarų redukciją – valstybei atiteko 5/6 dvarų. Šias reformas nutraukė Šiaurės karas (1700–21). 1710–11 visa Latvija labai nukentėjo nuo maro epidemijos.

Rusijos valdymas

1710 Rusijos kariuomenei užėmus Rygą Vidžemė buvo prijungta prie Rusijos (tai patvirtino 1721 Nystado taika). 1772, po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimai), Rusijai atiteko Latgala, po trečiojo padalijimo (1795) Rusijos ir bajorijos spaudžiamas Kuršo kunigaikštis atsisakė sosto, kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos ir pertvarkyta į Kuršo guberniją; taip 18 a. visa Latvijos teritorija atiteko Rusijos imperijai. Jos valdymo laikotarpiu Vidžemėje išliko vokiečių bajorų privilegijos (vadinamoji Pabaltijo ypatingoji tvarka). Labai pablogėjo valstiečių teisinė padėtis – jie kartu su savo turtu buvo laikomi dvarininkų nuosavybe. Sustiprėjo latvių kova dėl savo teisių; ją skatino nuo 1729 Vidžemėje plitęs vadinamasis parapijų judėjimas, kurio humanistinės idėjos darė įtaką valstiečiams ir kai kuriems dvarininkams. Didelę reikšmę tautinės savimonės formavimuisi turėjo Rygos vadinamųjų laisvųjų latvių (J. Šteinhauertas ir kiti) veikla. Visuomenei įtakos turėjo vokiečių švietėjai J. G. Eisenas, H. J. von Jannau, G. H. Merkelis.

Valstiečių bruzdėjimai, ypač 1802 Kaugurų neramumai, išryškino žemės ūkio reformos būtinybę. Dvarininkų savivalę šiek tiek suvaržė 1804 Vidžemės valstiečių įstatymas. 1817 Kuršo ir 1819 Vidžemės gubernijose buvo panaikinta baudžiava (Latgaloje – 1861), bet žemė liko dvarininkų nuosavybe, ją valstiečiams teko nuomoti. 1861 jiems leista žemę išsipirkti. 1866 ėmė veikti valsčių savivaldybės. Turtėjant ūkininkams didėjo latvių raštingumas ir išsilavinimas, sparčiai plėtojosi nacionalinė spauda (nuo 1822 leistas savaitraštis Latviešu Avīzes, 1862–65 – savaitraštis Peterburgas Avīzes), kultūra ir menas (tuo rūpinosi 1868 įkurta Rygos latvių draugija; nuo 1873 rengtos Latvijos dainų šventės). 19 a. 6 dešimtmetyje prasidėjo jaunalatvių judėjimas, kuris iškėlė Latvijos autonomijos idėją. 19 a. antroje pusėje buvo įgyvendinta keletas reformų (1877 miestų savivaldybių, 1889 teismo, mokyklų), kurios apribojo vokiečių privilegijas, bet sustiprino Latvijos rusinimą.

Nuo 19 a. antros pusės sparčiai plėtota Latvijos pramonė. 1890–1900 Rygoje pramonės darbininkų padaugėjo nuo 16 000 iki 47 000 (1914 – daugiau kaip 87 000). Dėl palyginti didesnio išsilavinimo tarp latvių darbininkų greitai plito socialdemokratų idėjos, jas 19 a. 10 dešimtmetyje populiarino Naujoji srovė, vėliau Latvijos socialdemokratų darbininkų partija ir kitos organizacijos. Per 1905 revoliuciją buvo pirmą kartą pareikšta tautos valia spręsti socialinius ir tautinius klausimus. 1905 10–12 Latvijos kaimuose buvo įkurta valsčių vykdomųjų komitetų, miestuose vyko visuotiniai politiniai streikai, Rūjienoje, Salduje, Tukume, Talsuose, Vecaucėje – ginkluoti sukilimai, kuriuos 1905 12 numalšino Rusijos baudžiamosios rinktinės. Nuo represijų labai nukentėjo mokytojai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 Kuršą ir Žiemgalą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1915 08 Rusijos kariuomenėje pradėta komplektuoti latvių šaulių karinius dalinius. 1917 08 Vokietijos kariuomenė užėmė Rygą (kitą Latvijos dalį valdė latvių šaulių vykdomasis komitetas), 1918 02 – visą Latviją.

Nepriklausomybės laikai

1918 rudenį Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą latvių partijos, kurios jau po 1917 Vasario revoliucijos Rusijos Laikinajai vyriausybei buvo iškėlusios Latvijos autonomijos reikalavimą, pasinaudojo susidariusiomis aplinkybėmis ir 1918 11 17 įkūrė Latvijos Tautos Tarybą (pirmininkas J. Čakste). 1918 11 18 ji paskelbė Latvijos nepriklausomybę. Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku tapo K. Ulmanis.

Jānis Čakste

1918 12 į Latviją įsiveržus Sovietų Rusijos kariuomenei prasidėjo Latvijos laisvės kovos. Pirmieji latvių tautinės kariuomenės daliniai (vadas O. Kalpakas) buvo sudaryti Landesvere. 1919 01 Sovietų Rusijos kariuomenei užėmus Rygą (frontas stabilizavosi prie Ventos) paskelbta Latvijos Sovietų Socialistinė Respublika; jos marionetinė P. Stučkos vadovaujama vyriausybė sudaryta dar 1918 12 Maskvoje. Laikinoji K. Ulmanio vyriausybė persikėlė į Liepoją. Po provokiško 1919 04 perversmo Liepojoje buvo sudaryta A. Niedros vyriausybė (dauguma K. Ulmanio vyriausybės narių pasislėpė Didžiosios Britanijos laive). Per 1919 06 Cėsių mūšį Šiaurės Latvijos brigada ir estų divizija sumušė Landesverą ir išvadavo Kuršą. 1919 07 K. Ulmanio vyriausybė grįžo į Rygą. 1919 09–11 Latvijos kariuomenė (sukurta 1919 07–08) kovojo su bermontininkais, 1918 08–09 su Lietuvos kariuomene nustūmė Sovietų Rusijos kariuomenę iki Daugpilio, 1920 01–02 – su Lenkijos kariuomene išstūmė ją iš Latgalos.

1920 01 Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos vyriausybė paskelbė nutraukianti veiklą. 1920 02 su Sovietų Rusija sudarytos paliaubos, 08 pasirašyta Latvijos–Sovietų Rusijos taika, kuria Rusija pripažino Latvijos nepriklausomybę.

Kārlis Ulmanis

1920 05 susirinko Steigiamasis Susirinkimas. 1920 09 16 jis priėmė Žemės reformos įstatymą (nusavinti ir išdalyti dvarai, priklausę daugiausia vokiečiams). 1921 01 Latviją de jure pripažino Antantės valstybės, 1921 09 ji buvo priimta į Tautų Sąjungą. 1922 02 priimta Konstitucija įtvirtino parlamentinę sistemą, kuri veikė iki 1934. 1922 11 sušauktas I Seimas. Latvijos prezidentai (renkami Seimo) išvardyti lentelėje. Veikė daug partijų (stipriausios – Latvijos socialdemokratų darbininkų partija ir Latvių valstiečių partija, įkurta 1917), dažnai keitėsi vyriausybės (1919–34 jų buvo 14). 1922 08 įvesta nacionalinė valiuta – latas. Šalies ūkio plėtra buvo sparti. Daugiausia plėtota maisto, medienos apdirbimo, chemijos, tekstilės pramonė, metalo apdirbimas, mašinų gamyba (1929 šiose šakose dirbo 74 % šalies pramonės darbininkų). Latvija (kartu su Estija ir Suomija) vertinta kaip stipri agrarinė šalis, turinti perspektyvų plėtoti kai kurias pramonės šakas.

1930 pradžioje Latvijai turėjo įtakos pasaulinė ekonominė krizė, ji sukėlė parlamentarizmo krizę bei politinį nestabilumą. Suaktyvėjo radikãlios – tiek kairiosios (komunistai), tiek dešiniosios grupuotės, pirmiausia nacionalsocializmo idėjoms pritariantys vadinamieji Perkūno kryžiuočiai (latviškai Pērkonkrusts). 1934 05 ministras pirmininkas K. Ulmanis (nuo 1936 Latvijos prezidentas) įvykdė valstybės perversmą ir įvedė autoritarinį režimą. Paleistas Seimas ir politinės partijos. Valstybė ėmė aktyviau reguliuoti ūkinį gyvenimą. Daugiausia rūpintasi žemės ūkiu, plėtota metalo apdirbimo, mašinų gamybos, elektrotechnikos pramonė, pastatyta Ķegumo hidroelektrinė. 1934–39 Latvija tapo viena pirmaujančių šalių Europoje pagal vidutinę pramonės produkcijos apimtį 1 gyventojui.

Latvija stengėsi palaikyti gerus santykius su užsienio valstybėmis. 1923 sudaryta politinė ir ekonominė sąjunga su Estija, su Lietuva suartėti kliudė Vilniaus krašto problema – Latvija vengė pyktis su Lenkija; tik 1934 sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinė sąjunga Baltijos Antantė. 1932 Latvija pasirašė nepuolimo sutartį su SSRS (pratęsta 1934), 1939 07 – su Vokietija. Pagal SSRS ir Vokietijos 1939 08 23 pasirašyto Molotovo–Ribbentropo pakto slaptąjį protokolą Latvija pateko į SSRS įtakos sferą. 1939 10 05 SSRS privertė Latviją pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį, pagal ją įvedė į Latviją apie 25 000 karių. Vokietijos iniciatyva 1939 pabaigoje–1940 pradžioje iš Latvijos išsikėlė apie 52 000 vokiečių.

SSRS (1940–41 ir 1944–91) ir nacių (1941–44) okupacija

1940 06 16 SSRS ultimatyviai pareikalavo pakeisti Latvijos vyriausybę ir leisti įvesti į Latviją neribotą SSRS karinį kontingentą. Kitą dieną SSRS kariuomenė Latviją okupavo. Vadovaujant iš Maskvos atvykusiam A. Vyšinskiui buvo sudaryta prosovietinė kolaborantinė vyriausybė, kuri turėjo parengti Latvijos inkorporaciją į SSRS. 1940 07 14–15 nedemokratiškai išrinktas (pagal vieną komunistų sudarytą sąrašą) Liaudies seimas 07 21 paskelbė Latvijos Sovietų Socialistinę Respubliką, kuri 1940 08 05 buvo prijungta prie SSRS. Iškart pradėta nacionalizuoti bankus ir pramonės įmones, konfiskuoti didesnius ūkius. 1940 07 prasidėjo represijos prieš Latvijos gyventojus. Per 1941 06 masinį trėmimą iš Latvijos į SSRS išvežta daugiau kaip 15 000 žmonių. Daug kariuomenės karininkų sušaudyta Litenės stovykloje.

Vokietijai 1941 06 22 užpuolus SSRS Rygoje 06 28 kilo sukilimas prieš SSRS okupacinę valdžią. Buvo sudarytos laikinosios valdžios institucijos, bet Vokietija, iki liepos okupavusi visą Latvijos teritoriją, nesiekė atkurti šalies nepriklausomybės; jos sukurtas „Ost“ planas numatė Baltijos ir kitų užkariautų šalių germanizaciją. Nuo 1941 12 Latvija buvo viena Vokietijos okupacinio administracinio vieneto Ostlando generalinių apygardų. Kovoti Rytų fronte 1943 buvo suformuotas Latvių legionas. Vykdant Holokaustą nužudyta apie 70 000 Latvijos žydų. Apie 35 000 latvių išvežta dirbti į Vokietiją. 1943 08 Rygoje buvo sukurta tautinio pasipriešinimo organizacija – Latvijos centrinė taryba (pirmininkas K. Čakste). Nuo 1944 07 karo veiksmai vyko Latvijos teritorijoje. 1944 10 SSRS kariuomenė užėmė Vokietijos kariuomenės paliktą Rygą. Kovos Kurše vyko iki pat Vokietijos kapituliacijos (Kuršo katilas). Bėgdami nuo gresiančios SSRS okupacijos apie 160 000 latvių pasitraukė į Vakarus. Viltys, kad Vakarų valstybės padės Baltijos šalims atgauti nepriklausomybę, nepasiteisino. Latvijoje vėl įvesta SSRS okupacinė valdžia. 1944 Abrenės (dabar Pytalovo) apskrities 6 valsčiai (1293,6 km2) buvo perduoti Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai. Latvių partizanų pasipriešinimo kovos truko iki 1950 pradžios. 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje vėl vykdyti masiniai trėmimai (vien 1949 03 ištremta apie 42 000 žm.; iš viso – apie 180 000).

Tautiškai nusiteikusių latvių komunistų (E. Berklavas ir kiti) bandymus per N. Chruščiovo vadinamąjį atšilimą pasiekti daugiau Latvijos savarankiškumo 1959 nutraukė neostalinizmo protrūkis. Nuo 1960 SSRS sustiprėjo centralizacija, rusifikacija, nepakantumas tautiškumui. Maskvos skatinamos rusų ir rusakalbių migracijos padarinys – latviai 1989 sudarė tik 52 % šalies gyventojų. Ekonominiu atžvilgiu Latvija buvo viena labiausiai besiplėtojančių SSRS sąjunginių respublikų. 20 a. 9 dešimtmečio antroje pusėje SSRS prasidėjus vadinamajai pertvarkai atsirado galimybių siekti Latvijos savarankiškumo. 1986 buvo įkurta Latvijos žmogaus teisių organizacija Helsinkis-86. Visuomenė pradėjo daryti įtaką įvykių raidai – 1987 pasipriešinta Daugpilio hidroelektrinės ir Rygos metro statybai. Didelę įtaką visuomenės raidai turėjo laikraščių Literatūra un maksla ir Padomju Jaunatne publikacijos. 1987 06 Helsinkio-86 grupė, minėdama 1941 06 trėmimų metines, padėjo gėlių prie Laisvės paminklo Rygoje. 1988 10 buvo įkurtas Latvijos liaudies frontas, 1989 02 – nuo pat pradžių visiškos Latvijos nepriklausomybės reikalaujantis Latvijos tautinis nepriklausomybės judėjimas. 1990 03 Latvijos liaudies frontas laimėjo rinkimus į Latvijos Sovietų socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. 1990 05 04 ji priėmė Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją (paskelbė pereinamąjį laikotarpį). SSRS vadovybė šios deklaracijos nepripažino (1991 01 sovietiniai kariškiai užėmė Vidaus reikalų ministeriją ir kai kuriuos kitus objektus Rygoje; žuvo 5 žmonės). Latvijos nepriklausomybei priešinosi vadinamasis Interfrontas, kuriam priklausė daugiausia rusakalbiai Latvijos gyventojai. Po nesėkmingo pučo Maskvoje Latvijos Aukščiausioji Taryba 1991 08 21 paskelbė visišką Latvijos nepriklausomybę.

Atkurtos nepriklausomybės metai

1991 08 23 Latvijos nepriklausomybę pripažino Islandija, 08 27 – Europos Bendrijos šalys, 09 02 – Jungtinės Amerikos Valstijos, 09 06 – SSRS. Nuo 1993 valdė daugiausia koalicinės dešiniojo centro vyriausybės (iki 2002 visose dalyvavo liberalų Latvijos kelias, 1993 įkurtas buvusio Latvijos liaudies fronto veikėjų). Jos įvykdė privatizaciją, sukūrė rinkos ūkio pagrindus. 1993 sugrąžinta nacionalinė valiuta – latas. 1992 priimtas Pilietybės įstatymas, suteikiantis šalies pilietybę tik Latvijos Respublikos (1918–40) piliečiams ir jų palikuoniams (1998 jis liberalizuotas – palengvintos natūralizacijos sąlygos). Iki 1994 08 31 iš Latvijos išvesta SSRS kariuomenė (iki 1999 liko tik Skrundos radarų stoties personalas). 2004 vyriausybinę koaliciją sudarė Liaudies partija (įkurta 1998), Naujosios eros partija (įkurta 2001), Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga (įkurta 2002), Latvijos pirmoji partija (įkurta 2002).

Santykius su Rusija blogino jos kaltinimai dėl Latvijos rusakalbių gyventojų diskriminacijos ir dėl Latvijai negrąžinamų Abrenės apskrities 6 valsčių. 2004 Latvija tapo NATO (04 02) ir Europos Sąjungos (05 01), 2007 12 21 – visateise Schengeno erdvės nare.

2338

Latvija nuo 2008

Latvijos prezidentas Raimonds Vējonis kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite ir Estijos prezidente Kersti Kaljulaid atsiima Vestfalijos taikos premiją (2018, kairėje – Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris)

Latviją ypač paveikė ekonominė krizė: 2008–09 ekonomika smuko beveik ketvirtadaliu, nedarbas patrigubėjo iki 20 %, šalis atsidūrė ties bankroto slenksčiu. Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga suteikė Latvijai 7,5 mlrd. eurų kreditą, tačiau šią paramą susiejo su griežtais taupymo reikalavimais. Jau nuo 2010 Latvijos ūkis ėmė atsigauti, todėl, nepaisant griežtos taupymo politikos, ministro pirmininko (nuo 2009) V. Dombrovskio vadovaujamas dešiniojo centro blokas Vienybė (2011 pertvarkytas į partiją) per 2010 10 parlamento rinkimus laimėjo daugiausia mandatų (33 iš 100); sudaryta koalicinė 6 partijų vyriausybė. Po pirmalaikių 2011 rinkimų V. Dombrovskis sudarė trečiąją koalicinę (Vienybės, Reformų partijos ir Nacionalinio susivienijimo) vyriausybę. Po Maxima parduotuvės Rygoje stogo griūties V. Dombrovskiui 2013 12 atsistatydinus 2014–16 vyriausybei vadovavo Vienybei atstovaujanti L. Straujuma, nuo 2016 02 ministro pirmininko pareigas ėjo Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjungos atstovas M. Kučinskis.

2014 01 01 Latvijoje įvestas euras. 2015 pirmame pusmetyje Latvija pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. 2018 07 Latvija su kitomis Baltijos valstybėmis apdovanota Vestfalijos taikos premija. Per 2018 10 parlamento rinkimus daugiausia rinkėjų balsų (19,4 %) gavo prorusiška Santarvės partija; iki tol valdžiusi koalicija (Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, Nacionalinis susivienijimas ir Naujoji vienybė) surinko apie 29,2 %, Naujoji konservatorių partija – 13,4 %, liberalai – 12,4 % rinkėjų balsų. Po beveik keturis mėnesius užtrukusių derybų ir politinio nestabilumo 2019 01 23 patvirtinta nauja koalicinė 5 partijų vyriausybė. Jos vadovu tapo centro dešinės partijos Naujoji vienybė atstovas europarlamentaras A. K. Karinis.

1990–93 šalies vadovas buvo A. Gorbunovas, prezidentas 1993–99 G. Ulmanis, 1999–2007 V. Vyķe-Freiberga, 2007–11 V. Zatleris, 2011–15 A. Bērzinis, 2015–19 R. Vējonis. 2019 05 29 Latvijos prezidentu parlamentas išrinko teisininką E. Levitą (pareigas pradėjo eiti 2019 07 08).

Latvija yra Jungtinių Tautų (nuo 1991), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1999), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (nuo 2016) narė.

Lent. Latvijos prezidentai
Pavardė Metai
J. Čakste 1922–1927
G. Zemgals 1927–1930
A. Kviesis 1930–1936
K. Ulmanis 1936–1940
G. Ulmanis 1993–1999
V. Vīķe-Freiberga 1999–2007
V. Zatlers 2007–2011
A. Bērziņš 2011–2015
R. Vējonis 2015–2019
E. Levits nuo 2019

2271

L: R. Misiūnas, R. Taagepera Baltijos valstybės: Priklausomybės metai, 1940–80 Vilnius 1992; A. Lieven Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva: Kelias į nepriklausomybę Vilnius 1995; Baltijos šalių istorija Vilnius 2000; G. von Rauch Geschichte der Baltischen Staaten München 1977; The Baltic States Tallin–Rīga–Vilnius 1991; T. Paluszyński Walka o niepodległość Łotwy Warszawa 1998; 20. gadsimtā Latvijas vēsture 2 t. Rīga 2000–03; A. Pabriks, A. Purs The Challenges of Change London–New York 2001; V. Lācis Latviešu zemes un tautas vēsture 2 t. Rīga 2001–02; I. Šterns Latvijas vēsture 1180–1290: Krustakari Rīga 2002.

Latvija

Latvijos gamta

Latvijos gyventojai

Latvijos konstitucinė santvarka

Latvijos partijos ir profsąjungos

Latvijos socialinė apsauga

Latvijos sveikatos apsauga

Latvijos ginkluotosios pajėgos

Latvijos ūkis

Latvijos ryšiai ir santykiai su Lietuva

Latvijos švietimas

Latvijos literatūra

Latvijos architektūra

Latvijos dailė

Latvijos muzika

Latvijos choreografija

Latvijos teatras

Latvijos kinas

Latvijos žiniasklaida

Latvijos lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką