Lãtvijos teãtras.
Teatras iki 19 amžiaus
Teatro elementų būta Užgavėnių karnavaluose, vestuvių papročiuose, vidurvasario šventėse (Lyguo) ir mirusiųjų pagerbimo ritualuose. Henriko Latvio kronikoje minima, kad 1205 Rygoje vokiečių misionieriai surengė pirmąjį vaidinimą (pagal ST siužetus, laikantis vidurinių amžių misterijų teatro tradicijų, vaidinta lauke lotynų kalba su vertėju). Ilgą laiką Latvijoje teatro vaidinimai buvo rengiami daugiausia vokiečių kalba. 16 a. Rygoje klestėjo mokyklinis teatras (vaidinta lotynų ir latvių kalbomis). Nuo 17 a. gastroliavo klajojančiųjų profesionalių aktorių trupės iš Vokietijos, Švedijos, Olandijos; daugiausia vaidinta Jelgavoje. Nuo 1742 Rygoje spektaklius rengė nuolatinė vokiečių teatro trupė; 1782 mecenatas baronas O. H. von Fitinghoffas (1722–92) pastatė specialų pastatą, kuriame vėliau (iki 1914) veikė Rygos miesto teatras. Čia vaidinta F. Schillerio, C. Goldoni, P.‑A. de Beaumarchais pjesės, gastroliavo Jungtinių Amerikos Valstijų aktorius I. F. Aldrige’as, italų aktorė A. Ristori. Šis teatras padarė didelę įtaką pirmųjų Latvijos teatro aktorių vaidybai.
Teatras 19 amžiuje
19 a. pradžioje pastatyti specialūs pastatai vokiečių teatrams Jelgavoje, Liepojoje, Kuldīgoje. 1854 Daugpilyje įkurtas rusų teatras. Nuo 1871 Rygoje vaidinimus rengdavo gastroliuojančios rusų teatro trupės. 1883 įkurtas stacionarus Rygos rusų dramos teatras.
19 a. pradžioje parapijose ir dvaruose pirmuosius spektaklius latvių kalba rengė vokiečių kunigai. Apie 1818 Diklių dvaro daržinėje dvariškis J. Peitānas (1801–59) pastatė pirmąjį mėgėjišką latvių spektaklį (savo išverstą F. Schillerio dramą Plėšikai). 19 a. 7–9 dešimtmetyje buvo parašytos pirmosios pjesės latvių kalba. Didelę įtaką latvių teatro raidai turėjo jaunalatvių judėjimas. 1868 Rygoje Latvių pagalbos draugija estams šelpti pastatė pirmąją latvių k. parašytą pjesę – A. J. Stenderio (1744–1819) komediją Girtuoklis Bertulis (danų rašytojo L. Holbergo pjesės Jepė ant kalno perdirbinys). 1869 pastatyta pirmoji originali latviška pjesė – Ā. Alunāno komedija Pačių išauklėtas (autorius vaidino pagrindinį herojų). 1870 Rygos latvių draugija suformavo mėgėjišką Rygos latvių teatrą, kuriam iki 1885 vadovavo Ā. Alunānas. Jis teatre subūrė pirmąją Latvijoje aktorių trupę, rūpinosi teatro repertuaru (parašė pjesių teatrui, išvertė jų iš vokiečių kalbos), su teatru gastroliuodamas Latvijos miestuose ir miesteliuose paskatino mėgėjų teatro draugijų ir ratelių kūrimąsi. 1887–90 šis teatras tapo profesionaliu (veikė iki 1918), statyta komedijos, pjesės latvių folkloro ir istorijos motyvais, muzikiniai spektakliai. Nuo 1886 jam vadovavęs vokiečių aktorius H. Rode-Ebelingas (1846–1903) ugdė aktorių meistriškumą, plėtojo vokiečių vaidybos mokyklos principus, deklamacinio teatro bruožus (sudarė repertuarą daugiausia iš pramoginių pjesių – melodramų, fantastinių komedijų). 1893–1903 ir 1905–13 teatrui vadovavęs profesionalus aktorius P. Ozoliņis (1864–1938) į repertuarą įtraukė latvių dramaturgų (A. Brigaderės, R. Blaumanio, Aspazijos) pjesių; statyta operos ir operetės. 19 a. 9–10 dešimtmetyje susiformavo pirmoji profesionalių latvių aktorių karta: D. Akmentiņa (1858–1936), J. Duburas, A. Freimanis (1864–1919), A. Mierlaukis, R. Jansonas (1864–99), B. Rūmniece, J. Skaidrīte (1871–1942).
Teatras 1900–1920
1902–05 Rygoje veikė profesionalus Naujasis latvių teatras; jame statyta latvių (Aspazijos, Ā. Alunāno, R. Blaumanio, J. Palevičiaus, 1873–1900) ir užsienio (H. Ibseno, G. Hauptmanno) dramaturgų pjesės. 1906–08 Rygoje veikė teatras Apollo (į jį perėjo daugelis Naujojo latvių teatro aktorių).
20 a. pradžioje garsėjo Rygos rusų dramos teatras. 1902–09 ir 1914–15 teatrui vadovavo rusų antrepreneris ir režisierius K. Nezlobinas, kuris jame pastatė aukšto meninio lygio spektaklių. Režisavo K. Mardžanišvili (1872–1933), A. Tairovas, vaidino aktorės M. Andrejeva (1868–1953), N. Litovceva (1871–1956), J. Roščina-Insarova (1883–1970), gastroliavo V. Komissarževskaja. 1907 įkurtas profesionalus Liepojos latvių teatras (dabar Liepojos teatras), jame statyta ir muzikiniai spektakliai. Naujajame Rygos teatre (veikė 1908–15) pirmą kartą pastatytos J. Rainio dramos Aukso žirgas (1909), Ugnis ir naktis (1911), Pūsk, vėjeli! (1914, visų režisierius A. Mierlaukis), Indulis ir Arija (1912, režisierius T. Amtmanis, visos, išskyrus Ugnį ir naktį, parašytos specialiai šiam teatrui). Šiuose spektakliuose ryšku režisūrinio teatro bruožai, bandymai modernizuoti sceninę kalbą, scenovaizdį (scenografai J. Kuga, A. Cimermanis, P. Kundziņis). Naujasis Rygos teatras turėjo įtakos kitų Latvijos teatro kolektyvų režisūros ir scenografijos raidai. 20 a. pradžioje Latvijos teatre statyta latvių (A. Upīčio, A. Brigaderės, E. Vulfo, J. Jaunsudrabiņio, J. Akuraterio) ir užsienio (L. Tolstojaus, H. Ibseno, G. Hauptmanno, H. Heijermanso) rašytojų veikalai. Rygoje gastroliavo Maskvos dailės teatro Pirmoji studija (1922), teatro trupės iš Švedijos (1930, 1935), kabukio trupė iš Tokijo (1931). 1909 Rygoje aktorius ir režisierius E. Duburas ir teatro veikėjas Zeltmatis (1868–1961) įsteigė pirmuosius dramos kursus (jų mokymo programa buvo susijusi su vokiečių teatro mokykla). Garsėjo aktoriai G. Žibaltas (1873–1938), A. Amtmanis-Briedītis, E. Smiļģis, H. Freimane (1866–1951), O. Muceniece (1871–1951), Ē. Laubertas (1878–1931), T. Banga (1882–1957), M. Šmithene (1887–1978), L. Ērika (1890–1981). Iki I pasaulinio karo latvių teatras daugiausia buvo realistinės krypties, jam būdinga etnografinio natūralizmo ir romantizmo tendencijos.
Per I pasaulinį karą Latvijos teatro raida buvo pristabdyta. Latvių teatrai veikė Petrograde, Maskvoje ir kituose miestuose. 1919 įkurtas Latvijos nacionalinis teatras Rygoje (1944–71 Latvijos dramos teatras, 1971–88 Latvijos A. Upīčio dramos teatras) buvo pirmasis valstybinis teatras. Repertuare vyravo nacionalinė dramaturgija: A. Brigaderės, R. Blaumanio, J. Rainio (1921–25 meno vadovas), J. Akuraterio, Aspazijos, J. Pētersono, 1880–1945, M. Zīverto, V. Lācio pjesės, teatre režisavo A. Amtmanis-Briedītis, E. Feldmanis (1889–1947), lenkų režisierius A. Zelwerowiczius. Nuo 1919 veikė Valmieros dramos teatras (1953 jam suteiktas L. Paeglės vardas).
Teatras 1920–1940
1920 Rygoje įkurtas Latvijos dailės teatras (1954–90 Latvijos J. Rainio dailės teatras). Šiam teatrui vadovavusio (1920–64) E. Smiļģio režisūrai būdinga teatrališkumas, stilizacija, įvairių estetinių krypčių (simbolizmo, neoromantizmo, ekspresionizmo) bruožai, siekis sukurti spektaklį kaip savarankišką meninę realybę. Jame statyta latvių (J. Rainio, A. Upīčio) ir užsienio (F. Schillerio, W. Shakespeare’o, H. Ibseno, V. Hugo) rašytojų kūriniai. Kuriant modernistinius spektaklius talkino judesio konsultantė F. Ertnere (1891–1975), iki 1926 dirbęs scenografas J. Muncis (1886–1955; rašė ir teatro teorinius manifestus), O. Skulme (1926–47), kompozitoriai B. Sosāras (1921–40), M. Zariņis (1940–50). Nuo 1929 statyta ir operetės, vodeviliai. Intymiojo teatro (veikė 1923–25) spektakliuose aktorė ir režisierė B. Skujeniece (1888–1931) plėtojo simbolistinio teatro estetiką. Darbininkų teatre Rygoje (veikė 1926–34) režisieriai J. Jurovskis (1894–1959), J. Zariņis (1893–1979) ir kiti statė daugiausia ekspresionistinius spektaklius; teatras pasižymėjo socialiniu aktyvumu ir pilietine pozicija.
spektaklio J. Rainio Juozapas ir jo broliai scena Latvijos dailės teatre (1933; dešinėje – Juozapas – E. Smiļģis; režisierius E. Smiļģis)
Aktorių meistriškumui didelės reikšmės turėjo 1931–34 Rygos teatruose vaidinusio ir režisavusio M. Čechovo veikla. 1932–34 jis vadovavo Latvių aktorių profsąjungos teatro mokyklai, 1935–44 Rygoje veikė jo auklėtinių įkurtas Latvių dramos ansamblis. 1929–34 veikė Uždauguvio teatras, 1932–34 Liaudies teatras (abu Rygoje), 1934–37 Rygos mažasis teatras. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Rygoje veikė ir vokiečių, žydų, lenkų teatrai. Šiuo laikotarpiu Latvijos teatruose daugiausia statyta nacionalinė dramaturgija. Profesionalūs teatrai veikė Liepojoje, Valmieroje, Ventspilyje, Rēzeknėje (Latgalos teatras, 1935–40), Daugpilyje, Jelgavoje. Garsėjo aktoriai L. Ērika (1890–1981), A. Klints, T. Ž. Lācis, J. Osis, L. Špīlberga (1886–1947), L. Štengele (1891–1958), E. Viesture (1891–1947).
Teatras 1940–1990
1940 SSRS okupavus Latviją ir II pasaulinio karo metais Latvijos teatro raida buvo pristabdyta. 1941 Rygoje įkurtas Latvijos jaunimo teatras (veikė iki 1992); nuo 1946 jame vaidino latvių ir rusų trupės. Nacių okupacijos metais teatruose buvo privaloma statyti vokiečių (F. Schillerio, H. Hauptmanno) pjeses, vaidintos ir latvių (R. Blaumanio, Aspazijos, M. Zīverto) pjesės. 1944 dauguma Latvijos teatro veikėjų emigravo. 1944 Rygoje įkurtas Latvijos lėlių teatras (nuo 1947 vaidina latvių ir rusų trupės). SSRS vėl okupavus Latviją, 1945 visi teatrai tapo valstybiniais, repertuaras buvo formuojamas pagal sovietinę ideologiją, teatrai buvo priversti vadovautis vadinamąja bekonfliktiškumo teorija, įvesta griežta cenzūra. 5–6 dešimtmetyje režisieriai A. Amtmanis-Briedītis, E. Smiļģis, V. Baļuna (1904–78) statė J. Rainio, A. Upīčio, V. Lācio, A. Grigulio (1906–89) ir užsienio (daugiausia rusų, ukrainiečių, estų, lietuvių) rašytojų kūrinius. 7 dešimtmetyje debiutavo nauja režisierių karta: Rygoje – P. Pētersonas (1923–98), A. Jaunušanas, Ā. Šapiro (g. 1939), Valmieroje – O. Kroderis (1921–2012). Pradėta statyti B. Brechto, egzistencialistų ir absurdo dramaturgų pjeses, kuriose naudotos naujoviškos režisūros priemonės. 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje ėmė klostytis vadinamasis metaforinis teatras: režisierius P. Pētersonas išgarsėjo trilogija apie poetų gyvenimą: Motociklas (1967, apie I. Ziedonį), Vaidinkit, aktoriai! (1972, apie A. Čaką), Misterija apie žmogų (1973, apie V. Majakovskį). Režisieriai A. Šapiro, A. Kacas (g. 1931), O. Kroderis kūrė realistinius spektaklius, naudojo ir metaforinio teatro elementus. Nuo 7 dešimtmečio pradėta statyti spektakliai pagal dokumentines pjeses, išpopuliarėjo muzikiniai spektakliai, t. p. spektakliai pagal šiuolaikinių latvių dramaturgų G. Priedės, P. Putniņio, H. Gulbio pjeses. Garsėjo aktoriai L. Bērziņa, A. Filipsonas (1906–50), Ž. Katlapas (1907–68), E. Barūne (1909–74), K. Sebris, E. Radziņa, L. Freimane, J. Kubilis (g. 1923), V. Līne, H. Liepiņis, V. Artmane, E. Pāvulas, D. Kuple (1930–2010), A. Liedskalniņa (1930–2000), G. Cilinskis. 8–9 dešimtmetyje teatre pradėjo dirbti režisieriai K. Auškāpis (1947–2017), M. Ķimele, V. Lūriņis (g. 1951), V. Maculēvičius (g. 1950).
spektaklio Ilgas gyvenimas scena Naujajame Rygos teatre (2004, režisierius A. Hermanis, dailininkė Monika Pormale; Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos)
Teatras 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus 2 dešimtmetyje
Novatoriška kūryba garsėja Naujasis Rygos teatras (įkurtas 1992, nuo 1997 meno vadovas režisierius A. Hermanis); jame statomiems spektakliams būdinga naujos teatro kalbos paieškos, netradicinės režisūros priemonės, aktorių meistriškumas. 1996 Rygoje režisieriai V. Kairišas, Dž. Dž. Džilindžeris (g. 1966) ir G. Šmitas (g. 1973) įsteigė kūrybinį susivienijimą Nepakeliamo teatro artelė (veikė iki 1999), kurio tikslas buvo sukurti naują netradicinę teatro estetiką, statyti eksperimentinius, avangardinius spektaklius. Šie režisieriai su A. Hermaniu ir R. Vaivaru (g. 1973) pradėjo remtis postmodernistinio teatro estetika. Jų spektakliams būdinga ironija, reliatyvios etinės normos, gyvenimo atstumtieji personažai. 21 a. pradžioje buvo populiarios dramaturgų M. Zālītės, L. Stumbrės (abi g. 1952), L. Gundario (g. 1958), I. Ābelės (g. 1972) pjesės. 20 a. pabaigoje–21 a. 1–2 dešimtmetyje įkurta Latvijos dramaturgų gildija, nuo 2001 vyksta originalios dramaturgijos apžiūros, Latvijos kultūros akademijoje rengiami dramaturgai (nuo 1996).
21 a. 1 dešimtmečio pabaigoje teatre pradėjo režisuoti M. Ķimelės mokiniai I. Mičule (g. 1979), E. Seņkovas (g. 1984), V. Sīlis, L. Groza‑Ķibere (abu g. 1985), K. Krūmiņis (g. 1986), Sankt Peterburge ir Londone studijavęs V. Nastavševas (g. 1978). Jų spektakliuose ryški socialiai aktyvi pozicija, nagrinėjama nacionalinės tapatybės tema. Kai kuriuose spektakliuose (dramaturgo J. Balodžio, g. 1987, režisierių A. Hermanio, V. Sīlio) taikant kolektyvinės kūrybos metodą bandoma naujai įvertinti Latvijos istoriją, kritiškai aptarti socialinius ir politinius reiškinius.
21 a. pradžioje veikė 9 valstybiniai teatrai (7 dramos, 1 muzikinis, 1 lėlių), t. p. nepriklausomi (Kabata, įkurtas 1987, Scena, 1991 įkūrė režisierė A. Eižvertiņa, Teātris TT, įkurtas 2000, United Intimacy, nuo 2009 Gertrūdos gatvės teatras, 2003 įkūrė režisierius V. Kairišas, Teatro observatorija, 2005 įkūrė režisierė G. Poļiščuka, g. 1968, Dirty Deal Teatro, įkurtas 2007, visi Rygoje, Rygos kamerinis teatras, įkurtas 2002, Siena, įkurtas 1997 Liepojoje). Latvijoje veikia daugiau kaip 40 mėgėjų teatro kolektyvų (Alūksnėje, Balvuose, Bauskėje, Cėsyse, Jelgavoje, Jūrmaloje, Rēzeknėje). Garsėja režisieriai F. Deičas (g. 1937), P. Krilovas (g. 1949), M. Gruzdovas (g. 1953), B. Rubesa (g. 1956), L. Gundaris, J. Rijniekas (g. 1958), G. Poļiščuka, R. Vaivaras, aktoriai V. Vārpiņa (g. 1968), V. Daudziņis, D. Gaismiņa, R. Kalniņa (visi g. 1970), I. Stoninis, A. Zeltiņa (abu g. 1971), B. Broka (g. 1973), A. Keišas, A. Skrastiņis (abu g. 1974), teatrologai K. Kundziņis (1902–92), V. Freimane (1922–2018), J. Kalniņis (1922–2000), L. Akurātere (1925–2017), L. Dzene (1929–2010), V. Hausmanis (g. 1931), S. Radzobe (g. 1950). 1951–93 aktoriai ir režisieriai rengti Latvijos muzikos akademijoje (iki 1991 Latvijos J. Vītolo konservatorija), nuo 1993 rengiami Latvijos kultūros akademijoje (abi Rygoje), dramos teatrų vaidybos studijose. Nuo 1992 Latvijos universitete rengiami teatrologai. Rygoje vyksta tarptautiniai teatro festivaliai Homo novus (nuo 1995, kas antri metai), Homo Alibi (nuo 2000), nuo 2002 Valmieroje – R. Blaumanio teatro meno festivalis, nuo 2005 Stamerienoje – Dailės teatro festivalis. Veikia Latvijos teatro sąjunga, Latvijos naujojo teatro institutas (nuo 1998, abu Rygoje).
Ryšiai su Lietuva
Nuo 19 a. pabaigos iki 1940 Latvijoje (daugiausia Rygoje, Liepojoje, Jelgavoje) veikusios lietuvių savišalpos, labdaros, kultūros organizacijos turėjo dramos būrelius. 3–4 dešimtmetyje Kaune dažnai gastroliavo Latvijos nacionalinis dramos teatras, Rygoje – Valstybės teatro dramos trupė. 20 a. antroje pusėje–21 a. 1–2 dešimtmetyje Lietuvoje gastroliavo Latvijos teatrai (Liepojos, Rygos jaunimo, Latvijos lėlių teatras, J. Rainio dailės, Latvijos A. Upīčio dramos teatras, Rygos rusų dramos teatras, Naujasis Rygos teatras). 20 a. antroje pusėje–21 a. 1–2 dešimtmetyje Lietuvos teatre spektaklius statė latvių režisieriai (A. Liniņis, U. Brikmanis, 1956–2018, P. Pētersonas, M. Ķimele, R. Vaivaras, V. Sīlis), bendradarbiavo latvių scenografai (A. Freibergas) ir kompozitoriai (M. Viļumas, g. 1974). Latvijoje gastroliuoja Lietuvos teatrai (Lietuvos dramos, Jaunimo, Šiaulių dramos, Vilniaus mažasis, Klaipėdos dramos teatrai), spektaklių pastatė lietuvių režisieriai O. Koršunovas (M. Ivaškevičiaus Išvarymas 2014, Dailės teatre Rygoje) ir kiti.
L: K. Kundzin′ Latyšskij teatr Moskva 1963; L. Akurātere Aktiermāksla latviešu teātrī Rīga 1993; Latvijas teātris: 70. gadi Rīga 1993; Latvijas teātris: 80. gadi Rīga 1995; 20. gadsimta teātra režija pasaulē un Latvija Rīga 2002; Postmodernisms teātrī un drāmā Rīga 2004; Teātra režija Baltijā Rīga 2006; Contemporary Latvian Theatre: A Decade Bookazine Rīga 2020.
Latvijos kultūra
1706
Latvijos konstitucinė santvarka
Latvijos partijos ir profsąjungos
Latvijos ginkluotosios pajėgos