latvstika, letstika (vok. lettisch – latvių, latviškas; Latvijos), letònika (latv.), latvių kalbą, literatūrą, tautosaką tiriančių mokslų, platesne reikšme – mokslo duomenų apie Latviją ir latvių tautą – visuma. Baltistikos dalis.
Latvistikos užuomazgos ir raida iki 19 a.
Latvistikos užuomazgos sietinos su 11–13 a. istoriniuose dokumentuose aptinkamais pirmaisiais duomenimis apie latvių gentis ir 16 a. pradžios pirmaisiais rašytiniais latvių kalbos tekstais. Pirmoji išlikusi knyga latvių kalba – 1585 Vilniuje išspausdintas P. Canisijaus katalikų katekizmas Catechismus Catholicorum. 1586 Karaliaučiuje buvo išspausdintas ir M. Liuterio katekizmas (Enchiridions). Abu katekizmus iš vokiečių kalbos išvertė prastai latvių kalbą mokantys vertėjai vokiečiai. Šių knygų ir 1587 Karaliaučiuje išleistų giesmyno bei Evangelijų ir epistolų (Evangelia und Episteln) kalbos pagrindas – latvių kalbos vidurio tarmė.
Pirmųjų latvių kalbos tekstų kalbą ir rašybą daugiausia tyrinėjo A. Augstkalnas, E. Blese, J. Endzelīnas, A. Ozolas ir kiti. 17 a. pasirodžiusių Georgo Mancelio knygų kalba kur kas geresnė. Jis parengė ir pirmąjį vokiečių–latvių kalbų žodyną Latvis (Lettus 1638). Didžiausias G. Mancelio veikalas – Latviškoji postilė (Lang-gewünschte Lettische Postill 1654; buvo leidžiama iki 19 a. pradžios). 17 a. pabaigoje Rygoje išleistas Biblijos vertimas į latvių kalbą: NT – 1685, ST – 1689. Vertimą su bendradarbiais parengė E. Glückas (1652–1705).
1644 Rygoje išėjo pirmoji latvių kalbos gramatika – J. G. Rehehuseno Latvių kalbos vadovėlis (Manuductio ad linguam lettonicam). 17–18 a. pasirodė daugiau latvių kalbos gramatikų (vadinamoji H. Adolfio, parengta iš Chr. Füreckerio rankraščių, G. Dresselio, abi išėjo 1685, Vilniuje 1732 ir 1737 anonimiškai išspausdintos gramatikos, kurių pirmosios autorius, manoma, G. Špungianskis, tikriausiai latvis, antrosios – H. Mēdemas) ir žodynų. 1683 Vilniuje išspausdintam Lenkų–lotynų–latvių kalbų žodynui (Dictionarium Polono-Latino-Lottavicum) G. Elgeris (1585–1672) lenkiškus ir lotyniškus žodžius ėmė iš K. Sirvydo žodyno 4 leidimo. Iš 17–18 a. išėjusių gramatikų ir žodynų išsiskiria G. F. Stenderio leidiniai. Prie 1761 išleistos gramatikos (Nauja išsamesnė latvių kalbos gramatika / Neue vollständigere Lettische Grammatik) pridėta nedidelis latvių–vokiečių kalbų žodynėlis, priežodžių, patarlių, mįslių, dainų. Antrojo gramatikos leidimo (1783) pratarmėje latvių kalba lyginama su kitomis kalbomis, nurodoma lietuvių ir latvių kalbos giminingumas. G. F. Stenderio latvių–vokiečių ir vokiečių–latvių žodyne, pavadintame Latvių žodynas (Lettisches Lexikon 2 d. 1789), yra apie 21 000 žodžių. 18 a.–19 a. pradžioje pradėta skelbti surinkta latvių tautosaka. Pirmąjį latvių liaudies dainų rinkinį (238 dainas) 1807 išleido G. Bergmannas, didesnį dainų rinkinį (2854 dainos) 1844 – G. F. Büttneris, 1857 latvių liaudies dainas kirilika su vertimais į rusų kalbą (Pamjatniki latyšskogo narodnogo tvorčestva 1868) Vilniuje išleido J. Sprogis.
Latvistika 19 amžiuje
Naujas latvistikos raidos laikotarpis prasidėjo 19 a. viduryje kartu su latvių tautiniu atgimimu, kai ir patys latviai ėmė rūpintis savo kultūros puoselėjimu. 1868 įkurta Rygos latvių draugija suvienijo tautinio atgimimo pradininkus – jaunalatvius. Buvo siekiama latvių kalbos lygiateisiškumo, atnaujinta rašyba, pradėta sistemingai tyrinėti tarmes, šis darbas patikėtas savo veiklą tuo metu pradėjusiems latvių kalbininkams K. Mīlenbahui ir J. Endzelīnui. Pasirodė A. Bīlenšteino mokslo veikalai. Pirmą kartą išėjo latvių kalbos mokslinė gramatika, parašyta latvio – A. Stērstės Latvių kalbos mokslas (Latviešu valodas mācība 3 t. 1879–80). Latvių kalba ėmė domėtis ir užsienio kalbininkai: A. Bezzenbergeris (Vokietija), F. Fortunatovas (Rusija), J. Zubatý (Čekija) ir kiti. 1872 Maskvoje išleistas autorių kolektyvo, vadovaujamo K. Valdemāro, parengtas rusų–latvių–vokiečių kalbų (Krievu-latviešu-vācu vārdnīca), 1879 – latvių–rusų–vokiečių kalbų žodynas, 1894 Tilžėje – M. Miežinio Lietuviškai–latviškai–lenkiškai–rusiškas žodynas (apie 15 000 žodžių), 1894–1915 – K. Barono parengtas 6 t. liaudies dainų rinkinys Latvių dainos (Latvju dainas).
Latvistika 20 a. 1-oje pusėje
1918 paskelbus Latvijos nepriklausomybę ir 1919 įkūrus Latvijos universitetą iš Rusijos mokslo įstaigų sugrįžo ir 1920 universitete pradėjo dirbti žymūs latvių filologai – J. Endzelīnas, P. Šmitas, J. Plāķis, E. Blese, A. Ābele. Išleisti kapitaliniai latvistikos veikalai: J. Endzelīno Latvių kalbos gramatika (Lettische Grammatik 1922, latvių kalba 1951), jo parengtas K. Mīlenbaho Latvių kalbos žodynas (Latviešu valodas vārdnīca 4 t. 1923–32), J. Endzelīno ir E. Hauzenbergos-Šturmos parengti šio žodyno papildymai (2 t. 1934–1946), Latvių literatūros istorija (Latviešu literatūras vēsture 6 t. 1935–37, redagavo L. Bērziņis), įvairūs tautosakos rinkiniai (Latvių pasakos ir padavimai / Latviešu pasakas un teikas, parengė P. Šmitas, 15 t. 1925–37). Svarbi buvo ir Latvių filologų draugijos (1920–40) veikla, jos tęstiniame leidinyje Filologu biedrības raksti iki 1940 paskelbta latvių kalbos tarmių daugiau kaip 100 aprašymų. Latvių kalbos duomenų kaupimu rūpinosi ir 1935 įkurta Latvių kalbos saugykla (Latviešu valodas krātuve).
Latvistika sovietų okupacijos metais
Sovietų okupacijos metais svarbiausias latvistikos centras, nors ir ideologizuotas, buvo Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institutas, įkurtas 1946. Parengta svarbių latvistikos veikalų: Dabartinės literatūrinės latvių kalbos gramatika (Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika 2 t. 1959–62), Latvių literatūrinės kalbos žodynas (Latviešu literārās valodas vārdnīca 8 t. 1972–96), Latvių literatūros istorija (Latviešu literatūras vēsture 6 t. 1956–63). Išleisti J. Endzelīno rinktiniai raštai (Darbu izlase 4 t. 1971–82), pradėta leisti jo Latvijos SSR vietovardžiai (Latvijas PSR vietvārdi 2 t. 1956–61), surinkta medžiaga latvių kalbos tarmių atlasui. Parengta svarbių terminologijos, leksikografijos, kalbos istorijos, dialektologijos (A. Blinkena, V. Dambe, R. Grabis, A. Reķēna, M. Rudzīte, D. Zemzare ir kiti), literatūros (V. Hausmanis, K. Kundzinis, V. Vāvere ir kiti), tautosakos (E. Kokare, A. Ozolas ir kiti) veikalų. 1944 pasitraukusi į Švediją reikšmingų latvistikos veikalų išleido V. Rūķe-Draviņa, latvių mitologijos ir tautosakos tyrinėjimų – H. Biezajis (dirbo Švedijoje ir Suomijoje).
Latvistika po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Latvijos nepriklausomybę suintensyvėjo individualūs tyrinėjimai, tęsiami kolektyviniai darbai. Paskelbta dialektologijos, etimologijos, fonetikos, kalbos, raštijos istorijos, leksikologijos, stilistikos, tautosakos, terminologijos (O. Bušas, A. Breidakas, I. Druviete, I. Jansone, E. Kagaine, K. Karulis, B. Laumane, V. Skujiņa, A. Stafecka, P. Vanagas ir kiti), literatūros (Latvija. LITERATŪRA) veikalų. Svarbiausi leidiniai: Latvių kalbos tarmių atlasas: Leksika (Latviešu valodas dialektu atlants: Leksika 1999), Latvijos vietovardžių žodynas (Latvijas vietvārdu vārdnīca 2003, leidinio Latvijos SSR vietovardžiai tęsinys). Latvistikos centru tapo Latvių kalbos institutas (nuo 1992). Pradėta leisti naujų periodinių leidinių: Baltu filoloģija (nuo 1991), Linguistica Lettica (nuo 1997), Onomastica Lettica (nuo 1999) ir kiti. Suklestėjo latgalietiška latvistika. 2005 Rygoje vyko pirmasis latvistų kongresas.
Latvistika Lietuvoje
Lietuvoje latvių literatūros ir jos ryšių su lietuvių literatūra tyrimų paskelbė S. Gaižiūnas, K. Korsakas, K. Nastopka, V. Butkus, latvių kalbos – J. Z. Balkevičius, A. Butkus, J. Kabelka, R. Kvašytė, A. Rosinas ir kiti.
L: K. Nastopka Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai Vilnius 1971; J. Kabelka Baltų filologijos įvadas Vilnius 1982, Latvių kalba Vilnius 21987; S. Gaižiūnas Kultūros tradicijos baltų literatūrose Vilnius 1989; A. Butkus Mūsų broliai latviai Vilnius 1990, Latviai Kaunas 1995; A. Rosinas Baltų kalbų įvardžiai: Morfologijos raida Vilnius 1995, Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: Sinchronija ir diachronija Vilnius 2005; V. Butkus Latvių literatūros eskizai: Iki 19 a. pabaigos Šiauliai 1998; P. U. Dini Baltų kalbos Vilnius 2000; J. Endzelynas Ievads baltu filoloģijā Rīga 1945.
2069