laudà (lot. laudum – nutarimas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadijos arba apskrities (pavieto) seimelio nutarimas, priimtas po 1564–65 administracinių ir teismų reformų iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795).
Laudomis buvo tvarkoma apskrities vidinė organizacija, bajorų savivaldos veikla, skelbiama apie Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatų, mokesčių rinkėjų, fiskalinių teismų teisėjų, apskričių rotmistrų, kandidatų apskričių pareigybėms užimti išrinkimą, sprendžiami apskrities ūkiniai, finansiniai, tvarkos palaikymo ir gynybos reikalai.
Lauda įsigaliodavo ją pasirašius seimelio direktoriui (seimelio maršalui, t. y. pirmininkaujančiajam) ir įrašius į vaivadijos ar apskrities Pilies teismo knygą (rečiau – į žemės teismo knygą). Dažnai laudą pasirašydavo ir kiti seimelyje dalyvaujantys bajorai.
Antrajame Lietuvos Statute ir Trečiajame Lietuvos Statute nurodyta, kad lauda būtų priimama visuotiniu sutarimu. 16 a. pabaigoje ir 17 a. pirmoje pusėje užteko įtakingesnių seimelio dalyvių ir kitų bajorų daugumos pritarimo. Nesutinkantieji seimelio dalyviai galėjo Pilies teismo knygoje įrašyti protestą ir stengtis, kad lauda būtų pripažinta negaliojančia. Nuo 1613 balsų dauguma buvo renkami tik pasiuntiniai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą ir deputatai į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, nuo 1764 – visi renkami pareigūnai.
Pasitaikydavo, kad lauda vadinta daugelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadijų ir apskričių atstovų bendras nutarimas, priimtas susirinkus į visuotinį šaukimą (pvz., 1698 12 21 netoli Gardino priimta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomų lauda, dar vadinta Generaliniu nutarimu).
-laudos; -luomų lauda; -Generalinis nutarimas
2071