laukas

laũkas, ribotoje erdvės srityje nelokalizuota, tolydžiai atsirandanti ir išnykstanti sistema. Yra viena materijos (fizinės tikrumos) formų, besiskiriančių nuo medžiaginių sistemų, kurioms būdinga diskretumas ir lokalizavimasis ribotoje erdvės srityje. Fizinis laukas gali tolydžiai sugerti, spinduliuoti energiją, sklisti erdvėje pernešdamas energiją. Tariama, kad medžiagos dalelės (kūnai) kuria lauką, kuris toliau egzistuoja savarankiškai ir pernešdamas energiją bei judesio kiekį perduoda poveikį kitoms dalelėms (kūnams). Fizinio lauko būseną nusako lauko funkcijos, kurių skaičius ir savybės priklauso nuo lauko prigimties, pvz., gravitacijos lauką apibūdina 1 skaliarinė funkcija – lauko potencialas, laisvąjį elektromagnetinį lauką – keturmatis vektorinis potencialas (4 skaliarinės funkcijos). Lauko funkcijų priklausomybę nuo koordinačių ir laiko nusako lauko lygtys, pvz., elektromagnetinio lauko – Maxwello lygtys. Pagal kvantinę fiziką, kiekvienam fiziniam laukui būdingas diskretumas – jį sudaro lauko kvantai, pvz., elektromagnetinio lauko kvantas – fotonas. Visos elementariosios dalelės yra tam tikrų laukų kvantai. Visi šie kvantai susieti, o jų sąveika reiškiasi vienų kvantų virsmu kitais, todėl fizinis laukas ir medžiaga yra vientisas kvantuotasis laukas. Lauko sąvoką elektrostatikoje apie 1831 pradėjo vartoti M. Faraday.