Lazdynų Pelėda

Lazdýnų Pelda, slapyvardis, kuriuo pasirašinėjo lietuvių rašytojos seserys Ivanauskaitės S. Pšibiliauskienė ir M. Lastauskienė. Sofiją namuose mokė tėvas – literatas ir dailininkas N. Ivanauskas. 1891–1903 ji gyveno Meškų-Gadoniškių dvare (Tryškių vlsč.), vėliau Vilniuje, Vievyje, Kaune, Pagiriuose. P. Višinskio ir V. Sirutavičiaus paskatinta nuo 1898 bendradarbiavo Ūkininke, Varpe, Darbininkų balse, Vienybėje lietuvninkų.

Sofija Ivanauskaitė

Marija 15 metų išvyko iš namų, mokėsi siuvėjos amato, dirbo siuvyklose Šiauliuose, Varšuvoje; čia išspausdino lenkų kalba parašytų eilėraščių, apsakymų, apysaką Be vakaro. Nuo 1898 gyveno Sankt Peterburge, dirbo drabužių papuošalų dirbtuvėje, lenkų socialistų bibliotekoje, ištekėjo už V. Lastouskio. Nuo 1903 gyveno Paragiuose (Tryškių vlsč.), Rygoje, nuo 1908 – Vilniuje, nuo 1938 – Kaune. 1898–1908 Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai beveik visi parašyti Sofijos. Nuo 1908 ji, laisvai išvertusi į lietuvių kalbą, šiuo slapyvardžiu skelbė ir sesers Marijos kūrinius, parašytus lenkų kalba. Sofijai mirus Marija pradėjo rašyti lietuviškai, kūrinius skelbė Lastauskienės pavarde, bet jų meninė vertė mažesnė.

Lietuvių literatūroje Sofija sukūrė naujus suvedžiotos, bet išdidžios moters ir nepastovaus, savanaudžio vyro tipus, pabrėžė tragiškus gyvenimo motyvus. Tai lėmė komplikuotus kūrinių siužetus, emocingus, retoriškus, publicistinius intarpus, didaktines aspiracijas. Apsakymuose Našlaitė (1898), Tinginys (1899), Prie pat dvaro (1907), apysakose Klajūnas (1902), Ir pražuvo kaip sapnas (1908) vyrauja socialiniai motyvai, apysakose Naujasis takas (1912), Ponas Dramblevičius (1921), Neapžiojo (1928) dvaras vaizduojamas kaip degradacijos simbolis. Sofijos kūrybai būdinga skriaudžiamo vargdienio, apviltos mergaitės, nuo vyro valios priklausomos moters, našlaičio užuojauta; į jų sugriauto gyvenimo istorijas rašytoja įpynė savo išgyvenimus. Mirtis – būdinga daugelio apsakymų ir apysakų pabaiga – atitiko rašytojos, nerandančios išeities iš pasaulio priešingybių, siekiančios pabėgti nuo tamsumose skendinčios žemės, pasaulėjautą.

Marija Ivanauskaitė

Apsakyme Motulė paviliojo (1908) gamta atsiduria pačiame vyksmo centre kaip paslaptinga gyvųjų ir mirusiųjų jungtis. Skausmingas išgyvenimų kontrastiškumas, susipinantis su spontanišku pasakojimu ir įgaunantis šviesias bei tamsias nuotaikas, – Sofijos kūrybos branduolys. Ryšku greita įvykių ir nuotaikų slinktis, gebėjimas perteikti skirtingus mąstymo būdus, imituoti socialinių grupių žargoną tuo pat metu atskleidžiant panoraminę veiksmo erdvę. Parašė pirmą lietuvišką moteriškosios ideologijos ir gyvenamajam metui aktualų romaną Klaida (1909), kurį pradėjo kaip realistinio vaizdo psichologinį kūrinį, o baigė aštria polemika apie 1905 revoliucijos įvykius Lietuvoje kaip priešpriešą revoliucijos idėjoms iškeldama švietėjiškos kultūrinės veiklos programą. Socialinių ideologinių įsitikinimų priešpriešas ir sentimentalumą sušvelnina ironija, šnekamoji kalba, jos natūralus ritmas. Romane ryški realistinės lenkų prozos, daugiausia E. Orzeszkowos ir M. Konopnickos, įtaka, dėl jo vertinimo literatūros kritikoje kilo didelė diskusija (G. Petkevičaitės-Bitės, M. Biržiškos, A. Janulaičio, A. Smetonos, A. Jakšto, K. Korsako straipsniai).

Marija savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, beglobių vaikų žiaurumo, prostitucijos ir nusikaltimų socialines priežastis (apsakymas Vanka 1911, Paša 1912, apysaka Auka 1907). Dar parašė romanus Šviesuliai ir šešėliai (1925, išspausdintas laikraštyje Klaipėdos žinios), Praeities šmėklos (parašytas po 1926), Iki mirties (1939), apsakymų rinkinį Upės dovana (1946). Žymiausiame kūrinyje – apysakoje Šiaurės sostinėje (parašyta 1928–1930, išspausdinta 1955) – vaizduojamas Sankt Peterburgo darbininkų gyvenimas 20 a. pradžioje. Palyginti su Sofija, kūrė sudėtingesnius, labiau intriguojančius siužetus, vartojo knyginius posakius. Vaizdavo geriau pažįstamą miesto darbininkų, studentų gyvenimą. Kūryboje trūksta psichologinės motyvacijos, pasitaiko loginių prieštaravimų. Marija laikoma feministinio judėjimo pradininke Lietuvoje – romane Šviesuliai ir šešėliai pirmoji iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, profesijos siekiančios, išsilaisvinusios moters idealą, laisvos meilės idėją.

Atminimo įamžinimas

1966 Paragių kaime (Akmenės rj.) įkurtas Lazdynų Pelėdos muziejus. 2022 Akmenės rajono savivaldybė įsteigė Lazdynų Pelėdos literatūrinę premiją už geriausią per pastaruosius dvejus metus išleistą apysaką ar romaną.

Sofija Ivanauskaitė; Marija Ivanauskaitė

R: Raštai Vilnius 1914, Raštai 4 t. Kaunas–Vilnius 1921–22, Raštai Kaunas–Marijampolė 1928, Raštai 7 t. Vilnius 1954–55; Raštai 2 t. Kaunas 1939–40 (Lastauskienės pavarde). L: P. Česnulevičiūtė Lazdynų Pelėdos kūryba / Literatūra ir kalba 1962 nr. 6; J. Sprindytė Lietuvių apysaka Vilnius 1996; V. Daujotytė Parašyta moterų Vilnius 2001.

1388