Ledo mūšis

Lẽdo mšis, Peĩpaus mšis, Čiùdo mšis, Livonijos ordino ir Naugardo respublikos kariuomenių mūšis, 1242 04 11 įvykęs ant užšalusio Peipaus (rus. Čiudo) ežero sąsiaurio (Rytų Estija). Naugardiečiams talkino Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės kariaunos dalis. Mūšis įvyko senrusių kariuomenei traukiantis iš Livonijos ordino valdų po žygio Tartu link; ji pastojo kelią persekiojančioms paskubomis surinktoms gretimų ordino pilių konventų ir ordinui privalančių atlikti karo tarnybą estų pajėgoms. Mūšio pradžioje Livonijos ordino kariai, išrikiuoti pleišto pavidalo kolona (jos priešakinės eilės – riteriai, kolonos diduma – estai) pralaužė kunigaikščio Aleksandro Neviškio vadovaujamos dukart gausesnės Naugardo kariuomenės centrą ir įsiveržė į jos rikiuotę, tada iš sparnų buvo užpulti rusų pagrindinių jėgų. Pasak istorijos šaltinių, vienoje vietoje susigrūdus daugeliui sunkiai šarvuotų karių lūžo ledas ir daug jų nuskendo. Naugardo I metraščio senesniosios redakcijos duomenimis (manoma, padidintais), žuvo 400, paimta į nelaisvę 50 Livonijos ordino karių; žuvo daug estų. Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, žuvo 20 ir pateko į nelaisvę 6 ordino riteriai. Pagal šiuos duomenis, Ledo mūšis – vienas periferinių mūšių, neprilygstančių 13 a. pagrindinių Kalavijuočių ordino ir Livonijos ordino pajėgų kovoms su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariais (pvz., per 1236 Šiaulių mūšį žuvo 49 riteriai, per 1260 Durbės mūšį – apie 150, per 1270 Karusės mūšį – 52, per 1279 Aizkrauklės mūšį – 71 riteris; per visus juos žuvo ir to meto ordinų magistrai).

Rusų pergalė Ledo mūšyje keliolikai metų sustabdė Livonijos ordino žygius į Šiaurės rytų Rusią, dar reikšmingesnė rusams buvo iškart pradėta kurti Ledo mūšio legenda. 13–15 a. rusų tauta buvo pajungta Aukso ordos, patyrė daug pralaimėjimų, pasiekė nedaug pergalių, tad kiekviena jų buvo svarbi tautos savigarbai žadinti. Jau šimtmečiu vėliau už senesniąją rašyta vadinamoji naujesnioji Naugardo I metraščio redakcija teigė, kad per Ledo mūšį žuvo 400 ne Livonijos ordino karių, o riterių. Nors šis teiginys akivaizdžiai netikslus, legenda buvo plėtojama toliau – 1547 kunigaikštis Aleksandras Neviškis paskelbtas stačiatikių šventuoju, 1725 Rusijos imperijoje, 1942 SSRS įsteigtas Aleksandro Neviškio ordinas. Net 20 a. antroje pusėje SSRS vidurinių mokyklų mokiniai buvo supažindinami su vienuolio, aprašiusio šv. Aleksandro gyvenimą, šiam kunigaikščiui priskirta Šv. Rašto parafraze: Kas prieš mus pakels kalaviją, tas nuo jo ir žus! Nors 18 a. pabaigoje buvo paskelbti vokiški Ledo mūšio istorijos šaltiniai, rusiškoji legenda tebegyvuoja. Ledo mūšio mokslinis aiškinimas dar 20 a. 8–9 dešimtmetyje centriniuose Rusijos istoriniuose pedagoginiuose žurnaluose buvo neigiamas (sąmoningai atsisakyta naudotis istorijos šaltinių kritikos metodais, propaguojami Naugardo I metraščio naujesniosios redakcijos duomenys).

1412