ledýnmetis, glaciãlas (lot. glacialis – leduotas), apledjimas, Žemės geologinės istorijos šalto klimato laikotarpis (epocha), kai Šiaurės pusrutulyje išplisdavo žemyninės ledynų dangos (kartais jos siekdavo subtropinio klimato juostą). Ledas dengdavo arktines jūras, plačiau apledėdavo kalnai. Ledynmečio pradžia vidutinio klimato juostoje laikoma tada, kai miškus pakeisdavo tundrų augalija, o pabaiga – kai tundras keisdavo miškai (prasidėdavo tarpledynmetis). Ledynmečiai keletą kartų (manoma, 7) pasikartojo vėlyvojo kainozojaus pleistoceno metu per pastaruosius 730 000 metų. Jų trukmė nuo keliolikos iki keliasdešimties tūkstančių metų. Skiriamos ledynų paplitimo stadijos ir jas skiriantys tarpstadijiniai laikotarpiai (interstadialai). Paskutinis ledynmetis baigėsi prieš 10 000 metų. Per ledynmetį klimato ir augalijos zonos susiaurėdavo ir persistumdavo arčiau pusiaujo. Pirmoje ledynmečio pusėje klimatas būdavo drėgnas, antroje – sausesnis. Ledyno dangų storis apledėjimo centruose siekdavo iki 3 km, pakraščiuose – 200–300 m. Pasaulinio vandenyno lygis pažemėdavo nuo 80 iki 150 m. Išsiplėsdavo įšalo zona. Žemės pluta grimzdavo po ledynų dangomis. Ledynmečių pėdsakų aptinkama ir senose geologinėse sistemose (prekambre, paleozojuje). Lietuvoje buvo Kalvių ledynmetis, Dzūkijos ledynmetis, Dainavos ledynmetis, Žemaitijos ledynmetis, Medininkų ledynmetis, Nemuno ledynmetis, atskirti tarpledynmečiais: Vindžiūnų, Turgelių tarpledynmetis, Butėnų tarpledynmetis, Snaigupėlės tarpledynmetis ir Merkinės tarpledynmetis.

643

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką