legendà (lot. kas skaitytina), literatūros žanras; epinis fantastinis religinio ar mitologinio siužeto pasakojimas apie konkrečią vietą, asmenį, dievus, šventuosius. Pasakojimui būdinga fantastiniai, antgamtiniai elementai, poetinis stilius, pakili intonacija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Artima sakmės ir padavimo žanrams. Laikui bėgant, kad išliktų gyvybinga ir tikroviška, legenda gali kisti.
Viduramžiais legendomis buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai (hagiografija), vėliau religinio pobūdžio didaktiniai pasakojimai apie Jėzaus Kristaus ir šventųjų keliones po žemę, dangaus kūnų atsiradimą ir kita (pvz., Jokūbo Voraginiečio Aukso legenda / Legenda aurea, parašyta 1255–60, išspausdinta 1470). Anglų kalba terminas legenda atsirado ~14 a. viduryje, anglakalbiai protestantai rašė legendas apie tariamus šventuosius kaip atsvarą reformatorių tekstams apie tikrus šventuosius ir kankinius (martirologas). Tautosakinės legendos gali būti stilizuojamos, kuriami literatūriniai tekstai. Viduramžiais sukurtas keltų legendų ciklas apie 5–6 a. britų karalių Artūrą (Artūro legendos). Pagal šias legendas ir apskritojo stalo riterių motyvą 12–15 a. parašyta įvairių romanų (riterinis romanas). Iš legendų sukurta W. Shakespeare’o drama Hamletas, F. Schillerio Vilius Telis, J. W. Goethe’s Faustas. Nemažai legendų motyvų yra tarptautiniai (pvz., amžinojo žydo, klajojančio olando ir kiti), iš legendų kuriami tam tikri žmonių tipai, charakteriai (Don Žuanas), gali būti ir atvirkščiai – literatūriniai personažai tampa legendinėmis asmenybėmis (Don Kichotas). Kūrinių legendų motyvais parašė E. Spenseris, J. Drydenas, A. Tennysonas, M. Twainas ir kiti. Literatūrinių legendų yra sukūrę C. Brentano, J. L. Tieckas, A. E. Odyniecas, L. Tolstojus ir kiti.
Legenda Lietuvos literatūroje
Lietuvoje literatūrinės legendos bruožų esama 15–17 a. raštuose (J. Długoszo Lenkijos kronikoje, Ph. Callimacho Z. Oleśnickio biografijoje, Bychovco kronikoje ir kitur), jose aprašoma lietuvių kilmė iš romėnų, įvairių asmenų biografijos, Vilniaus įkūrimas ir kita. Vėlesniais laikas legendos nebuvo populiarios. Legendų bruožų turi V. Krėvės kūriniai, legendomis vadinami kai kurie A. Vienuolio rinktinės Amžinasis smuikininkas (1969) tekstai.
2271