lèktorius (lot. lector – skaitovas, skaitytojas), Katalikų Bažnyčioje – asmuo, bažnytinės valdžios paskirtas skaityti Biblijos skaitinius per Mišias ir pamaldas. Evangelijos skaitinius lektorius gali skaityti tik per Verbų sekmadienio ir Didžiojo penktadienio Mišias. Vietoj diakono t. p. gali perskaityti visuotinę maldą (išskyrus Didžiojo penktadienio Mišias). Kai nėra kantoriaus, lektorius gieda atliepiamąją psalmę. Yra dvi lektoriaus tarnystės rūšys: lektorius – klierikas ir lektorius pasaulietis (gali būti ir moteris). Lektorius klierikas dažniausiai skiriamas trečiaisiais studijų seminarijoje metais. Jis be įprastos tarnystės Didįjį šeštadienį dar gali šventinti velykinį maistą ir žemės ūkio techniką. Lektorius pasaulietis šiai tarnystei dažniausiai rengiamas specialiuose kursuose (klauso liturgikos, teologijos ir Biblijos paskaitų, dalyvauja fonetikos ir giedojimo pratybose). Tinkamai pasirengusiam asmeniui, išlaikiusiam egzaminą, lektoriaus skyrimus suteikia kunigas (dažniausiai vyskupas). Per skyrimų apeigas lektoriui įteikiama Biblija (simbolizuoja Dievo Žodžio oficialaus skelbimo teisę). Įprastas lektoriaus drabužis yra alba, sujuosta balta virve su kutais (lot. cingulum). Lektorius pasaulietis be jos dar gali turėti ir lektoriaus kryžių (nešiojamas ant albos). Per liturgiją skaityti Bibliją kartais leidžiama ir pasauliečiams, kurie nėra paskirti lektoriais (lektorius turi pasauliečius atitinkamai parengti).
Vakarų Bažnyčioje iki 1972 buvo lektoriaus šventimai – antri iš keturių žemesniųjų šventimų, suteikiamų kandidatui į kunigus ugdymo seminarijoje metu. Popiežius Paulius VI dekretu Ministeria Quedam (1972) panaikino žemesniuosius šventimus ir vietoje jų įsteigė lektoriaus ir akolito skyrimus.
193