lemà (lot. lemma – tema, antraštė), sutartinis leksikografinis žymiklis – tam tikra žodžio forma, teikiama kaip žodyno straipsnio antraštė (dažniausiai pajuodintais rašmenimis). Jei žodis kaitomas, lema reprezentuoja visas jo galimas formas. Europos leksikografijoje tradiciškai lema laikoma ta aiškinamojo žodžio forma, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto (turi daugiausia galimybių būti pavartota ir suprasta ne sakinyje) ir yra morfologiškai minimali (neturi papildomų kaitymo rodiklių). Lemos parinkimas priklauso nuo kalbos gramatinės struktūros, leksikografijos tradicijos, žodyno paskirties, pvz., daugumos indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių lema laikoma bendratis (lotynų ir bulgarų kalbų – esamojo laiko vns. 1 asmens forma), gruzinų kalbos – esamojo laiko vns. 3 asmens, arabų – būtojo laiko 3 asmens forma, kalmukų ir buriatų – būsimojo laiko dalyvis. Daiktavardžių lema daugelyje kalbų yra vienaskaitos vardininkas, būdvardžių – vyr. g. nelyginamojo laipsnio vienaskaitos vardininkas. Kartais lema gali tapti ir tam tikra kuo nors išsiskirianti žodžio forma, kuri savo šaknies sandara gerokai skiriasi nuo pagrindinės, pvz., lietuvių kalbos įvardžio aš formos manęs, man, mane ir kitos, veiksmažodžio būti esamojo laiko formos esu, esi, yra, anglų kalbos daiktavardžių dgs. nereguliariosios formos feet ir foot ‘pėda’, teeth ir tooth ‘dantis’ ir kitos.
L: E. Jakaitienė Leksikografija Vilnius 2005.
573