Leningrãdo mšis, SSRS kariuomenės 1941 07 10–1944 08 09 kova dėl Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) su Vokietijos ir Suomijos ginkluotosiomis pajėgomis per SSRS–Vokietijos karą (1941–45); vienas Antrojo pasaulinio karo mūšių. Prasidėjo 1941 07, kai Vokietijos armijų grupė Šiaurė (vadas W. von Leebas, 1942 01–1944 01 Georgas von Küchleris), pasiekusi tolimas Leningrado prieigas, su Suomijos ginkluotosiomis pajėgomis pradėjo kelti grėsmę Leningradui.

Šalių pajėgos. Mūšio pradžia

Iš SSRS pusės mūšyje įvairiu metu dalyvavo Šiaurės, Šiaurės vakarų, Leningrado, Volchovo, Karelijos, II Pabaltijo frontų kariuomenės, Baltijos jūros laivynas, Ladogos ir Onegos karinės flotilės. Mūšio pradžioje Vokietijos armijų grupė Šiaurė ir Suomijos ginkluotosios pajėgos turėjo 810 000 žmonių, 5300 artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, 440 tankų, 1200 lėktuvų. SSRS Šiaurės ir Šiaurės vakarų frontai, ginantys Leningradą, turėjo 540 000 žmonių, 5000 artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, 700 tankų, 235 lėktuvus. 1941 07 10 armijų grupė Šiaurė pradėjo pulti Lugos, Naugardo ir Staraja Russos, Suomijos ginkluotosios pajėgos, remiamos Vokietijos aviacijos, – Petrozavodsko ir Oloneco kryptimis. 1941 08 armijų grupė Šiaurė užėmė Naugardą, Kingiseppą, Čiudovą, 09 pabaigoje Suomijos kariuomenė pasiekė Svyrės upę, Karelijos sąsmaukoje – buvusią sieną su SSRS ir toliau nepuolė. 08 30 vokiečiai, prasiveržę iki Nevos upės, perkirto geležinkelį, jungiantį Leningradą su šalimi. 09 08 jie užėmė Šlisselburgą ir nutraukė Leningrado susisiekimą sausuma.

Leningrado mūšio schema

Leningrado blokada (1941 09 08–1944 01 27)

Iki 1943 01 su šalimi Leningradas galėjo susisiekti tik per Ladogos ežerą ir oru. Vis dėlto Vokietijos pastangos forsuotu puolimu paimti Leningradą ir armijų grupę Šiaurė panaudoti Maskvai pulti nepavyko. Armijų grupė Šiaurė, nepajėgusi šturmu užimti Leningrado iš pietų, 1941 10 puolė Tichvino kryptimi, siekdama prasiveržti iki Svyrės upės, ten susijungti su Suomijos kariuomene ir visiškai užblokuoti Leningradą. SSRS kariuomenė šį puolimą sužlugdė. Dėl SSRS vadovybės klaidų miestas buvo nepakankamai parengtas gynybai. Per užšalusį Ladogos ežerą 1941 11 22 pradėjo veikti vadinamasis Gyvybės kelias, kuriuo į Leningradą buvo vežamos karinės medžiagos ir maistas, iš ten evakuojami gyventojai (1941 09–1943 01 evakuota daugiau kaip 1 mln. žmonių). Per Leningrado blokadą 1941 11–1942 10 nuo bado, ligų ir bombardavimų mirė ar žuvo apie 642 000 civilių gyventojų (kitais duomenimis, apie 1 mln.). Kelios dešimtys tūkstančių žmonių mirė ar žuvo per evakuaciją.

Blokados pralaužimas

1942 01–04 Liubanės ir 1942 08–09 Siniavino kryptimis SSRS ginkluotosios pajėgos bandė pralaužti Leningrado apsupimą, bet nesėkmingai. Per Stalingrado mūšį (1942 07 17–1943 02 02) vokiečiams atitraukus dalį jėgų nuo Leningrado, SSRS ginkluotosios pajėgos 1943 01 pralaužė blokadą tarp Šlisselburgo ir Siniavino ir atkūrė 8–10 km pločio susisiekimą su Leningradu sausuma. 1943 vasarą ir rudenį vokiečiai bandė blokadą atkurti, bet nesėkmingai. 1944 01–03 per Leningrado–Naugardo operaciją SSRS ginkluotosios pajėgos atstūmė armijų grupę Šiaurė 220–280 km ir iš blokados visiškai išvadavo Leningradą (tuo metu mieste buvo likę tik 560 000 žm.; 1941 09 gyveno 2 544 000 žm.). Per Vyborgo ir Svyrės–Petrozavodsko operacijas SSRS kariniai junginiai 06 20 užėmė Vyborgą, 06 28 – Petrozavodską. 1944 06–07, sumušus suomius, Leningradas buvo visiškai išvaduotas ir nuo grėsmės iš šiaurės. 1944 08 09 Leningrado mūšis baigėsi.

Leningrado mūšio padariniai

Per SSRS–Vokietijos karą Vokietija buvo priversta prie Leningrado laikyti apie 15–20 % visos Rytų fronte buvusios kariuomenės, Suomija – didžiąją dalį kariuomenės. 1941 09–1944 01 per Leningrado mūšį SSRS neteko apie 1 800 000 kariškių ir civilių gyventojų, Vokietija ir jos sąjungininkės – apie 200 000 kariškių.

Leningrado blokada

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką