Lénkijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi Lenkijos dailės paminklai – neolito laikotarpio molio ir gintaro statulėlės. Rasta bronzos amžiaus ginklų, papuošalų, keramikos. Ankstyvaisiais viduramžiais (6–10 a.) paplito akmeninės statulos (vadinamosios bobos), rasta keramikos, medžio, t. p. auksakalystės dirbinių, audinių fragmentų, žvėrių statulėlių.
10 amžiaus pabaigos–16 amžiaus dailė
Įvedus krikščionybę (966) įsigalėjo vakarietiškos romaninės dailės įtaka. 11 a. akmeninė skulptūra (daugiausia bažnyčių dekoras) negausi ir kukli. 12 a. reljefais dekoruota portalai (Šv. Vincento bažnyčios Ołbine, prie Vroclavo), meniškumu išsiskiria lietos žalvarinės Plocko (1152–54) ir Gniezno (apie 1170) katedrų durys. Fundatorius vaizduojančiomis skulptūromis ir reljefais puošti bažnyčių (Silezijos, Kujawų) timpanai, augalinių motyvų ornamentais dekoruoti interjerai (Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje Vroclave). Išlikusiai romaninei skulptūrai būdinga linijiškumas. Išliko 12–13 a. pradžios sienų tapybos (kolegiato pastate Tume, regulinių atgailos kanauninkų bažnyčioje Czerwińske prie Vyslos), 13 a. tapytų miniatiūrų (Krokuvos kalendoriaus inicialai).
Dievo Motina su Kūdikiu iš Goźlicų (Šventojo Kryžiaus vaivadija; smiltainis, 13 a. pirma pusė, Vyskupijos muziejus Sandomiere)
13–16 a. dailėje vyravo gotika, kurta su architektūra susijusi skulptūra, iš pradžių akmeninė, nuo 14 a. pabaigos daugiausia polichrominė medinė, bažnyčių fasadų ir interjerų dekoratyviniai reljefai, altorių statulos, pavienės šventųjų figūros ir jų grupės, antkapiniai paminklai, architektūros detalių, sakyklų, krikštyklų dekoras. Vyravo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai, būdinga grakščios išilgintos proporcijos, plastiškos formos. Apie 1400 skulptūroje paplito minkštasis, arba gražusis, stilius, stengtasi pabrėžti skausmo, kančios arba džiaugsmo išraišką. Tai ryšku krucifiksų, vadinamųjų gražiųjų madonų, Pietos figūrose (Krokuvos madona, po 1400, Pieta Šv. Barboros bažnyčioje Krokuvoje, apie 1405). 15 a. antroje pusėje–16 a. pradžioje skulptūroje pereita prie griežtesnių ir realistiškesnių formų. Žymiausias gotikos skulptorius – V. Stossas (Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Krokuvoje altorius, 1477–89, Kazimiero Jogailaičio antkapinis paminklas Vavelio katedroje, 1492).
14 a. tapyboje vyravo knygų iliuminacijos (daugiausia Krokuvos vienuolynuose; buvo pavyzdžiu kitoms tapybos sritims) ir sienų tapyba (Liublino pilies Švenčiausiosios Trejybės koplyčios freskos, 1418, meistras Andriejus, Sandomiero katedros choro freskos, 1420), kuriai įtakos turėjo bizantiškosios tapybos tradicijos.
15 a. vyravo molbertinė tapyba ant lentos (altoriai ir epitafijos), išsiskirianti lyrizmu ir dvasingumu, jai įtaką darė Čekijos ir Silezijos mokyklos (Wierbięty epitafija iš Branico, apie 1425, altorius iš Ptaszkowo, 1430–40). 15 a. antroje pusėje Krokuvos tapybos mokykloje išryškėjo realistinės tendencijos (poliptikas Krokuvos dominikonų bažnyčioje, apie 1450, Švenčiausiosios Trejybės triptikas Vavelio katedros Šv. Kryžiaus koplyčioje, apie 1461). Torunės, Elbingo ir Gdansko mokyklose ryšku Nyderlandų ir Šiaurės Vokietijos įtaka. Kurti bažnyčių vitražai. Gotikos laikotarpiu pradėta plėtoti grafika, iš pradžių kaip iliustracija ir pagalbinė priemonė tapybos ir skulptūros kūrinių pavyzdžiams dauginti, 15 a. antroje pusėje – kaip savarankiška dailės šaka (V. Stossas), taikyta medžio ir vario raižinio technikos.
Trijų Karalių pagarbinimas (medis, polichromija, 15 a. antra pusė, Arkivyskupijos muziejus Krokuvoje)
16 a. pradžioje dailėje greta gotikos reiškėsi renesanso stilius (vyravo iki 17 a., po 1600 jį pakeitė manierizmas), kuriam įtaką darė Italijos meistrų kūryba. Susiklostė Krokuvoje, 16 a. antroje pusėje paplito visoje Lenkijoje. Skulptūroje sarkofaginį antkapių tipą ilgainiui pakeitė antkapiai arkinėse sienų nišose (kartais dviaukštėse) – gulinčios mirusiųjų figūros (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, arba Žygimantų, koplyčia Vavelio katedroje, 1533, architektas Bartolomeo Berrecci, 1480 ar 1485–1537). Kurtos epitafijos ir biustiniai miestelėnų antkapiai. Iškiliausi Renesanso skulptoriai buvo B. Z. da Gianotti, G. Cini, G. M. Padovano, Hieronimus Canavesi (apie 1525–82), J. Michalovičius Užendovietis. Kurta medinė skulptūra (Galvų grupė Vavelio Pasiuntinių salėje, Sebastianas Tauerbachas, apie 1535). Tapyboje kurį laiką dar vyravo gotikinių bruožų turinti altoriaus paveikslų ir miniatiūrų tapyba (Baltazaro Behemo kodeksas, E. Ciołeko pontifikalas). Žymiausias miniatiūrų tapytojas – Stanisławas Samostrzelnikas (apie 1490–1541, kanclerio Szydłowieckio privilegija, 1519, Žygimanto I maldynas, 1524), kuris kūrė ir sienų tapybą (Nukryžiavimas Mogiliavo vienuolyne, 1538). Polichrominės tapybos yra ir Vavelio pilies frizuose (Hansas Düreris, 1490–1534, Michałas Lentzas). Reprezentacinius portretus kūrė Stepono Batoro ir Žygimanto III Vazos rūmuose dirbęs Martinas Koberis (apie 1550–98). Buvo populiarios medžio raižinio technika atliktos knygų iliustracijos.
17–18 amžiaus dailė
1600–1710 dailėje vyravo barokas. Kūrė iš Italijos ir kitų šalių atvykę dailininkai. Skulptūra daugiausia buvo dekoratyvinė, dažniausiai skirta architektūros statiniams puošti. Bažnyčiose buvo statomi architektūriniai antkapiniai paminklai su skulptūriniu dekoru, plito nauji jų tipai: ankstyvuoju laikotarpiu vaizduota klūpančios figūros (Willemas van den Blocke, 1540 ar 1550–1628, Abrahamas van den Blocke, apie 1572–1628, Sebastiano Sala, m. 1653), apie 1630 pradėti statyti antkapiniai biustai įmantriai įrėmintose sienų nišose. Reikšmingas baroko paminklas – Žygimanto III Vazos kolona Varšuvoje (1643–44, Costante Tencala, m. 1646, Clemente Molli). Architektūroje paplito figūrinė ir ornamentinė stiuko lipdyba (Baldassare Fontana, 1658–1729, Giovanni Battista Falconi, apie 1600–58). Žinomiausias rūmų dekoratorius buvo Gdansko skulptorius A. Schlüteris (Krasinskių rūmų Varšuvoje, 1677–99, Wilanówo rūmų, po 1681, dekoras).
M. Mniszchównos portretas (aliejus, po 1606, Karališkoji pilis Vavelyje, Krokuva)
Tapyboje atsirado alegorinio ir moralizuojamo turinio paveikslų, plėtotas reprezentacinio portreto žanras (G. D. Schultzas, Bartholomeus Strobelis, 1591–po 1650). Baroko dailei būdinga sarmatiškasis ir epitafinis portretas ant vario skardos, istorinė batalinė (M. Altomonte) tapyba. 17 a. pirmoje pusėje ypač išgarsėjo Tommaso Dolabella (apie 1570–1650, religiniai ir istoriniai paveikslai, portretai), antroje pusėje – J. Siemiginowskis‑Eleuteris (Wilanówo rūmų dekoras, religiniai paveikslai ir portretai). 17 ir 18 a. sandūroje susiklostė iliuzionistinė sienų tapyba (M. Palloni, Michaelis Willmannas, 1630–1706, Jerzy (Georgas) Wilhelmas Neunhertzas, 1689–1749). Žymiausias vėlyvojo baroko tapytojas – Tadeuszas Kuntze‑Koniczius (1727–93). Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje išryškėjo sarmatizmo, vakarietiškojo baroko ir rytietiškų elementų samplaika, akivaizdi bajorų aprangoje, auksakalystėje, pradėti austi gobelenai, kontušo juostos, klostėsi baldininkystės menas (Dancigo baldai, Kolbuszowos baldai).
Greta baroko ir rokoko apie 1760 pradėjo ryškėti klasicizmo tendencijos, susijusios su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio mecenatine veikla. Skulptūra vyraujančią poziciją užleido tapybai. Daugiausia kūrė italų meistrai. Žymiausias karaliaus dvaro skulptorius A. Le Brunas dekoravo Varšuvos karalių pilį ir rūmus Łazienkose (su Jakubu (Giacomo) Monaldi, 1730–98, T. Righi ir Franciszeku Pincku, 1733–98). Vėlyvuoju klasicizmo laikotarpiu kūrė Pawełas Malińskis (1790–1853; Varšuvos Didžiojo teatro frizas), Ludwikas Kauffmannas (1801–55, Pacų rūmų frizas Varšuvoje), Jakubas Tatarkiewiczius (1789–1854, romantizuotos figūrinės kompozicijos, statulos, biustai). B. Thorvaldsenas sukūrė M. Koperniko ir J. A. Poniatowskio paminklus Varšuvoje. Tapyboje svarbią vietą užėmė portretas (Karaliaus rūmų dailininkai M. Bacciarelli, J. B. Lampi, Józefas Grassi, 1757–1838), pradėtos kurti vedutos (B. Bellotto), suklestėjo istorinis ir mitologinis žanrai (M. Bacciarelli, P. Smuglevičius), miniatiūrų tapyba (Stanisławas Marszałkiewiczius, 1789–1872, Alexanderis Kucharskis, 1741–1819). Realistinės buitinio žanro tapybos pradininkas buvo J.‑P. Norblinas, jo kūryba turėjo įtakos A. Orlovskiui. Grafikoje reiškėsi Z. Vogelis (architektūriniai piešiniai), J.‑P. Norblinas ir M. Płońskis (vario raižiniai). Suklestėjo taikomoji dekoratyvinė dailė. Iškilo fajanso ir porceliano (Koreco keramika), stiklo (Urečės‑Nalibokų stiklas) manufaktūros.
19 amžiaus dailė
19 a. pirmaisiais dešimtmečiais šalia klasicizmo reiškėsi romantizmas. Jo bruožai ryškūs tapytojų ir grafikų A. Orlovskio, M. Płońskio, daugiausia P. Michałowskio (batalinės, buitinio žanro kompozicijos), W. K. Stattlerio kūryboje. Įkurtos pirmosios dailės mokyklos (Varšuvoje 1816, Krokuvoje 1818). Tarp 1831 ir 1863 sukilimų Romoje susikūrė vadinamoji lenkų skulptorių bendruomenė (Marcelis Guyskis, 1830–93, T. Lenartowiczius, Teodoras Rygieris, 1841–1913), Varšuvoje dirbo skulptorius C. Godebskis (A. Mickevičiaus paminklas, 1898).
19 a. antroje pusėje įsigalėjo realizmas, būta ir neoromantizmo apraiškų. Klestėjo portreto žanras (H. Rodakowskis), išpopuliarėjo istorinė ir buitinio žanro tapyba (W. Gersonas, J. Kossakas, Maksymilianas Antonis Piotrowskis), kritinį istorizmą plėtojo J. Matejko, valstietiškąją tematiką – A. Kotsisas. A. Grottgeris sukūrė piešinių ciklų (Varšuva I 1861, Varšuva II 1862, Lenkija 1863) su simboliškai realistiniais 1863 sukilimo vaizdais. Didelę įtaką tapybos raidai turėjo Miuncheno dailės akademijoje studijavę lenkų tapytojai J. Brandtas, A. Gierymski ir M. Gierymski, J. Chełmońskis ir kiti. 19 a. pabaigoje akademistinius antikinės tematikos paveikslus kūrė J. Suchodolskis. Jaunosios Lenkijos sąjūdžio laikotarpiu (1890–1918) dailėje vyravo impresionizmo (J. Pankiewiczius, ankstyvoji Władysławo Podkowińskio, 1866–95, kūryba), art nouveau (S. Wyspiańskis, J. Mehofferis, skulptorius Bolesławas Biegasas, 1877–1954) stiliai, sumišę su lenkiškuoju realizmu (L. Wyczółkowskis, Julianas Fałatas, 1853–1929, J. Stanisławskis), turėję simbolizmo (W. Podkowińskis, J. Malczewskis, W. Weissas, skulptoriai K. Laszczka, K. Dunikowskis) ir ekspresionizmo (W. Wojtkiewiczius) bruožų. 1897 įkurta draugija Sztuka. 1913–26 Krokuvoje veikė lenkų dailininkų grupuotė Krokuvos dirbtuvės (inspiruota Arts and Crafts sąjūdžio).
20 amžiaus dailė
Po 1917 europietiškos modernistinės dailės veikiamos susiformavo grupuotės Lenkijos formistai (plėtojo kubizmą, futurizmą ir ekspresionizmą), Blok (plėtojo kubizmą, konstruktyvizmą, suprematizmą ir neoplasticizmą), Bunt, Grupa Krakowska (plėtojo kubizmą, ekspresionizmą, abstrakcionizmą), Rytm. Po 1945 dailės kryptys redukavosi. Tapyboje pamažu įsigalėjo socialistinio realizmo tendencijos, kurti aktualios kasdienės ir istorinės tematikos paveikslai, 1950–55 atgaivinta polichrominė sienų tapyba, taikyta atstatomų pastatų dekorui. Grafikoje išpopuliarėjo įvairios raižinio technikos, plakato menas. Krokuvoje įkurtos Jaunųjų plastikų grupuotės kūryboje vyravo ekspresionizmas ir siurrealizmas. Apie 1959–60 grįžta prie abstrakcionizmo (H. Stażewskis, J. Lenica, Aleksanderis Kobzdejus, 1920–72), kartu plėtota figūrinė dailė (Grupa realistów), išgarsėjo naiviojo meno atstovai Teofilis Ociepka (1891–1978) ir Nikiforas (1895–1968).
M. Jarema. Rytm IV (aliejus, apie 1958, Krokuvos nacionalinis muziejus)
20 a. 7–8 dešimtmetyje Lenkijoje šalia angažuoto realizmo plėtotos visos vakarietiškojo meno srovės (kiek ribojamos cenzūros): opartas, popartas (Władysławas Hasioras, 1928–99), neokonstruktyvizmas (H. Stażewskis, Zbigniewas Dłubakas, 1921–2005), konceptualusis menas (Jerzy Rosołowiczius, 1928–82, R. Opałka, Jarosławas Kozłowskis, g. 1945), naujasis daiktiškumas (Włodzimierzas Borowskis, 1930–2008, A. Matuszewskis), kurta akcijos ir objektai (K. Wodiczko, Zofia Kulik, g. 1947), instaliacijos (M. Abakanowicz), medijų menas (Józefas Robakowskis, g. 1939, I. Gostowska). Eksperimentiniam menui įtaką darė T. Kantoro hepeningai ir tapyba.
20 a. 9 dešimtmetyje dėl Solidarumo judėjimo įsitvirtino naratyvinės tapybos tendencijos, susiklostė kritinis postmodernizmas (vadinamasis neoavangardizmas), susikūrė dailininkų grupuotės Gruppa, Łodz Kaliska, Koło Klipsa. 10 dešimtmetyje kurtos instaliacijos (R. Rumosas, Jarosławas Kozłowskis. g. 1945), akcijos, nukreiptos prieš dailės komercializaciją (Zbigniewas Libera, g. 1959), medijų kultūrą (grupė CUKT). Grafikoje vyravo taikomoji grafika (plakatas), karikatūra, satyrinė ir knygų grafika. 20 a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijoje veikė 6 valstybinės aukštosios dailės mokyklos, seniausios jų – Krokuvos dailės akademija (įsteigta 1900 Krokuvos dailės mokyklos pagrindu) ir Varšuvos dailės akademija (įsteigta 1932 vietoj 1904 K. Stabrausko įkurtos Varšuvos dailės mokyklos).
Lenkijos ir Lietuvos dailės ryšiai
14 a. pabaigoje užsimezgė Lenkijos ir Lietuvos dailės ryšiai. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila pasikvietė į Krokuvą dailininkų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Po Liublino unijos (1569) dailės ryšiai tapo glaudesni. 17–18 a. lietuvių ir lenkų portretinė tapyba turėjo artimų stilistinių ypatybių, Abiejų Tautų Respublikoje kūrė iš Italijos ir kitų šalių atvykę dailininkai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vilniuje buvo surengtos lenkų tapybos parodos, lankėsi ir dirbo lenkų dailininkai. Vilniaus universitete dėstė J. Kłosas, H. Kuna. 20 a. pradžioje Krokuvos dailės akademijoje mokėsi B. Balzukevičius, P. Rimša, A. Staneika, I. Šlapelis, Kazys Ulianskis, A. Varnas, J. Vienožinskis. Varšuvos dailės mokykloje mokėsi M. K. Čiurlionis, V. Grybas. Lietuvoje po II pasaulinio karo rengtos apžvalginės lenkų dailės parodos. Lenkijoje surengtos lietuvių tapybos ir grafikos (1969), lietuvių dailės (1974), individualios A. Stasiulevičiaus, J. Čeponio, A. Savicko ir kitų dailininkų kūrinių parodos. Nuo 1980 Varšuvoje gyvena ir kuria S. Eidrigevičius.
L: T. Dobrowolski Sztuka Młodej Polski Warszawa 1963, Sztuka Polska od czasów najdawniejszych do ostatnich Kraków 1974; Z. Baranowicz Polska avangarda artystyczna 1918–1939 Warszawa 1975; P. Piotrowski Znaczenie modernizmu: W stronę historii sztuki polskiej po 1945 r. Poznań 1999; A. Rottenberg Sztuka w Polsce 1945–2005 Warszawa 2005; Mała encyklopedia sztuki Polskiej Kraków 2006.
872
Lenkijos kultūra
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos
Lenkijos ginkluotosios pajėgos