Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos susitikimas su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda Varšuvoje (2019 07 16)
Lénkijos sántykiai ir ryšia su Letuva
Tautų ryšiai ikiistoriniais laikais
Lenkų ir baltų genčių ryšiai užsimezgė dar ikivalstybiniu laikotarpiu. Nuo antro tūkstantmečio ir iki paskutinių amžių prieš Kristų žemės iki Vyslos ir abipus jos žemupio buvo periferinis baltų genčių gyvenamas regionas. Čia jos susidurdavo su mazovių, pamarėnų ir kitų lenkų genčių protėviais. Pirmoje pirmo tūkstantmečio pusėje baltų gentys buvo nustumtos į šiaurę nuo Vyslos. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje, lenkams apsikrikštijus ir sukūrus valstybę, ir 11–12 a. jų skverbimasis į jotvingių ir kitų baltų genčių žemes sustiprėjo.
Valstybių santykiai viduriniais amžiais
Nuo 10 a. pabaigos Lenkijos diduomenė rėmė popiežių mėginimus pakrikštyti baltus, pirmiausia prūsus ir jotvingius, ir užvaldyti jų žemes. Lenkijos kunigaikštis Boleslovas I Narsusis teikė paramą Adalberto (Vaitiekaus; 987) ir Brunono (1009) misijoms. Lenkijos diduomenė 1108, 1110, 1115, 1161, 1166, 1192 surengė žygius į prūsų vakarines žemes o 12 a. pabaigoje susikūrusios Lietuvių žemių konfederacijos kariai kartu su jotvingiais kaip Haličo ir Voluinės kunigaikščių sąjungininkai niokiojo kai kurias Lenkijos sritis. Lenkijos kunigaikščių ir Prūsijos vyskupo Kristijono iniciatyva 1217, 1218, 1222, 1223 buvo surengti kryžiaus žygiai. Nepajėgdamas užvaldyti prūsų ir atremti gausėjančių jų kontrpuolimų Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis 1228 savo žemėje įkurdino Dobrynės ordiną, o 1230 pasikvietė Vokiečių ordiną.
13 a. 6 dešimtmetyje Lenkijos kunigaikščiai iš popiežių įgijo pagonių jotvingių ir lietuvių žemių krikšto privilegijų, bet tas žemes dar reikėjo užimti, be to, kai kuriose jotvingių žemėse lenkų interesai ėmė kirstis su Vokiečių ordino siekiais. 1255–76 lietuviai ir lenkai ypač dažnai rengė karo žygius vieni į kitų žemes, tik bendras Vokiečių ordino pavojus į 13 a. pabaigą jų priešiškumą susilpnino, nuo 1279 (tada kunigaikštis Boleslovas II vedė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio dukrą Gaudemundą) pradėjo nusistoti taikūs Mazovijos kunigaikštystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai. Juos stiprino Mazovijos Piastų giminiavimasis su Gediminaičiais, ypač Gediminu ir Kęstučiu. Mazovijos kunigaikščiai ir jų sūnūs dažnai vesdavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukteris; giminystės ryšiai Mazovijai padėjo laviruoti tarp Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino valstybių.
Vokiečių ordino pavojaus didėjimas privertė Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1325 sudaryti sąjungą (Gedimino–Vladislovo I Lokietkos sutartis). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė per Lenkiją galėjo palaikyti prekybos ryšius su Vakarų Europos, nuo kurios buvo Vokiečių ordino atkirsta, šalimis. 14 a. 7–8 dešimtmetyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos santykiai dažniausiai buvo priešiški – abi valstybės siekė užvaldyti Haličo ir Voluinės žemes, kova baigėsi kompromisu – kiekviena prisijungė tų žemių dalį.
Lenkijos ir LDK asmeninė unija po Krėvos sutarties (1385), federacinė Abiejų Tautų Respublika po Liublino unijos (1569)
Jogaila veda Lenkijos karalienę Jadvygą (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Naują Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suartėjimo etapą 14 a. 9 dešimtmetyje lėmė abiem valstybėms didėjanti Vokiečių ordino grėsmė; Lietuvą suartėti su Lenkija vertė ir objektyvus poreikis krikštytis pagal katalikų apeigas bei nutraukti šalies politinę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų Europos šalių. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai pagal 1385 Krėvos sutartį su broliais ir pusbroliu Vytautu apsikrikštijus, 1386 tapus Lenkijos karaliumi ir 1387 pradžioje apkrikštijus Aukštaitiją (oficiali Lietuvos krikšto data), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir kultūrinė izoliacija buvo panaikinta, Vokiečių ordinas prarado pretekstą rengti į ją kryžiaus žygius. Asmeninė (Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) sąjunga padėjo 1410 per Žalgirio mūšį sumušti Vokiečių ordino kariuomenę, 1422 Melno taika nustatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino sieną; Lietuvai teisiškai grįžo Žemaitija ir pusė Sūduvos.
Lenkų diduomenės (ji bandė Lietuvą traktuoti kaip Lenkijos Karūnos dalį) pastangos inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Lenkiją žlugo; ši buvo pernelyg didelė ir stipri valstybė, jos diduomenė ir bajorija, vadovaujama kunigaikščio Vytauto (nuo 1392 faktiškai, vėliau ir teisiškai didysis kunigaikštis), 1392 Astravos sutartimi ir 1401 Vilniaus–Radomo susitarimu išsaugojo valstybinį savarankiškumą.
15 a. pirmame trečdalyje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo stipriausia (užvaldžius Smolensko ir kai kurias kitas žemes jos plotas siekė apie 1 mln. km2). Sąjunga su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste sustiprino ir Lenkiją, ji iš Vokiečių ordino sugebėjo atgauti kai kurias žemes.
Iškylantys abiejų valstybių konfliktai dažniausiai buvo sprendžiami kompromisiniais susitarimais (1413 Horodlės susitarimai, 1432 Gardino sutartis); 1444 kompromisine sutartimi baigėsi ir 13–15 a. Lietuvos–Mazovijos karai.
Iš dalies dėl suartėjimo su Lenkija po Lietuvos krikšto sparčiai kito Lietuvos visuomenės socialinė sudėtis, privilegijomis buvo įformintos luominės bajorų (ir ponų) teisės, paspartėjo valstiečių įbaudžiavinimas, europinės žemėvaldos diegimą ir valstiečių gyvensenos kaitą iš esmės baigė 16 a. antros pusės Valakų reforma. Daugėjo savavaldžių miestų (Magdeburgo teisė). Iš ankstyvosios monarchijos, paremtos asmeniniais didžiojo kunigaikščio ir diduomenės santykiais, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sparčiai darėsi europine institucine monarchija ir 16 a. antroje pusėje pagal ekonominę, socialinę, politinę ir teisinę bei kultūrinę raidą pasiekė Vidurio rytų Europos regiono lygį. 1434, 1447, 1506 ir kitomis valdovų privilegijomis panaikinus stačiatikių didikų teisių apribojimus, visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų bajorija 15 a. antroje pusėje–16 a. pradžioje sparčiai telkėsi į politinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų tautą, tai buvo svarbu nuo 15 a. pabaigos didėjant Rusijos pavojui.
valdovų Jogailos ir Vytauto Horodlės aktas (Krokuvos nacionalinis muziejus)
Dėl Livonijos karo (1558–83) sunkumo, Lietuvos diduomenės suartėjimo su Lenkijos didikais (giminystės ryšiai, vaikų studijos Jogailos universitete, lenkų kalbos plitimas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos siekio įgyti tokių pat teisių, kokias turėjo Lenkijos bajorai, 1569 sudaryta Liublino unija ir įkurta federacinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (nuo 1582 vadinta Abiejų Tautų Respublika). Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei teko padaryti nuolaidų – ji prarado Palenkę ir Ukrainos žemes (daugiau kaip 1/3 teritorijos), atskirą valdovą ir Seimą.
Liublino unija (aliejus, 1869, dailininkas Janas Matejko, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Išliko atskiri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Karūnos (t. y. Lenkijos) įstatymai, pareigūnai, mokesčiai, iždas, kariuomenė. Be Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų pritarimo bendras Abiejų Tautų Respublikos Seimas negalėjo priimti jokių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę liečiančių įstatymų. Sukūrus Abiejų Tautų Respubliką Lenkija tapo Europos didžiąja valstybe, pasikeitė Vidurio rytų Europos ir Rytų Europos regionų tarptautiniai santykiai, unija padėjo įveikti Rusiją ir sėkmingai baigti Livonijos karą. Jogailaičių dinastijos (valdė 1386–1572) laikai daugelio lenkų istorikų vadinami Lenkijos aukso amžiumi. Jogailaičių dinastijos baigtis iš dalies atvėrė kelią bajorijai įsigalėti.
Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo vadinamoji politinė bajorų tauta, visi kiti gyventojų sluoksniai virto liaudimi. Bendri abiejų šalių bajorų luomo interesai artino Lietuvos ir Lenkijos bajorus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę savimonę Lietuvos bajorija 16–17 a. pirmoje pusėje, iš dalies ir vėliau, išlaikė, atkakliai gynė ir saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą. 1655 itin sunkiomis karo su Rusija sąlygomis didelė Lietuvos bajorijos dalis trumpam nutraukė uniją su Lenkija (Kėdainių sutartis su Švedija), bet jau 1697 buvo priimtas Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo aktas, kuriuo suvienodintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos pagrindinių pareigūnų teisės, Lietuvos teismuose ir raštvedyboje (anksčiau nei Lenkijoje) įvesta lenkų kalba.
16–18 a. dėl akultūracijos ir lenkinimo iš dalies ar visiškai nutauto Augustavo, Balstogės, Geldapės, Knišino, Raigardo, Suvalkų, Tykocino apylinkių lietuviai. Iki 19 a. pabaigos lenkų kalba beveik 80 % Lietuvos bajorų ir daugeliui miestiečių tapo gimtąja. Ilgainiui vedybomis ir pirkimais lenkų didikų žemėvalda išplito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o lietuvių didikų – Lenkijoje, ir bajorija jau nebe taip uoliai kaip pirmaisiais amžiais po Liublino unijos gynė indigenato (vietos bajorų) teises.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo vis labiau taikytis prie stipresnės Lenkijos. Vis dėlto, kai Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos pažangi dalis, siekdama stiprinti Abiejų Tautų Respubliką, Seime 1791 priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri skelbė Abiejų Tautų Respublikos pertvarkymą į unitarinę valstybę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų reikalavimu 1791 buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kuris patvirtino modifikuotą (atsižvelgta į įkurtas abiem valstybėms bendras komisijas) dualistinį Abiejų Tautų Respublikos pobūdį, buvo numatyta, kad svarbiausiose – Iždo ir Karo – komisijose – Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turės po lygiai atstovų, kad ir toliau galios Lietuvos Statutas.
Abiejų Tautų tarpusavio įžado teksto publikacija (po 1791 10 27, Varšuva; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Lenkija ir Lietuva Rusijos imperijoje (19 amžius)
1795–1915 didumą Lenkijos ir Lietuvos žemių valdė Rusijos imperija. Abiejų kraštų visuomenė, ypač bajorija, siekė išsivaduoti iš politinės priklausomybės ir surengė 1794 sukilimą, 1830–1831 sukilimą ir 1863–1864 sukilimą. Su pastaruoju baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų laikotarpis. Vėliau išsivadavimo kovų lyderiais tapo daugiausia valstiečių kilmės inteligentijos atstovai – tada kūrėsi lenkų ir lietuvių moderniosios tautos.
Lenkų tauta susiformavo anksčiau (18 a. pabaigoje–19 a.), lietuvių – vėliau (19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje). Iš dalies dėl šios priežasties per Bažnyčią, dvarus ir mokyklą sustiprėjo lietuvių lenkinimo tendencijos – 19 a. sparčiai lenkėjo Pietų ir Rytų Lietuvos etninės žemės (tarp jų Augustavo, Geldapės, Suvalkų apylinkės; žemėlapis Baltų kalbų paplitimas 1–19 a. dabartinėje Lenkijos ir gretimose teritorijose). Lietuviams 19 a. lenkinimui priešintis buvo sunku, nes federacinės Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu jie prarado didžiąją bajorijos ir miestiečių dalį (labiausiai išsilavinusius gyventojų sluoksnius), kuri virto bajoriškosios lenkakalbės kultūros nešėjais. 19 a. antroje pusėje plečiantis lietuvių tautiniam judėjimui diduma sulenkėjusios Lietuvos visuomenės, daugiausia bajorija, jam priešinosi, dalis siekė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (kai kurie sulenkėję bajorai ir miestiečiai, dalis krajovcų), tik nedaugelis 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje parėmė nepriklausomos lietuvių valstybės kūrimą.
Baltų kalbų paplitimas 1–19 a. dabartinėje Lenkijos ir gretimose teritorijose
Vilniaus krašto problema ir jos įtaka nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos santykiams (20 amžiaus pirma pusė)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos sostinė Vilnius 18 a. pabaigoje–19 a. pirmame trečdalyje buvo virtęs vienu iš svarbiausių lenkų kultūros centrų. Kuriantis nepriklausomoms Lenkijos ir Lietuvos valstybėms, dauguma lenkų be Vilniaus neįsivaizdavo savo valstybės. Be to, 1915–22 Lenkijoje nebuvo nė vienos partijos ir politinės grupuotės, kuri nesiektų Lietuvos aneksijos ar sujungimo su Lenkijos valstybe federacijos ar kitais ryšiais. Lietuvoje visuomenė ir beveik visos partijos siekė nepriklausomybės. Tokios priešingos politinės nuostatos per I pasaulinį karą ir ypač 1916–20 kuriantis ir įsitvirtinant nepriklausomoms valstybėms kėlė politinę įtampą ir abiejų šalių karinius konfliktus.
Lenkijos kariuomenė 1919 04 okupavo Vilnių ir Lietuvos pietryčius. 1919 vasarą Lietuvoje buvo atskleistas Lenkų karinės organizacijos (POW) rengiamas sąmokslas siekiant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią ir su Lenkijos karine parama įtraukti visą Lietuvą į Lenkijos valstybę.
Antantės Aukščiausioji Taryba, siekdama nutraukti Lenkijos ir Lietuvos ginkluotą kovą ir sutelkti jų jėgas kovai su Sovietų Rusija, 1919 06–1920 11 nustatė keturias Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijas.
Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos (1919–23)
Sovietų Rusijos kariuomenė per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą 1920 07 užėmė Vilnių; vykdydama 1920 07 12 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį, jį 1920 08 27 perdavė Lietuvai. Sovietų Rusijos kariuomenei pralaimėjus prie Varšuvos ir Lenkijos kariniams junginiams perėjus į kontrpuolimą, 1920 08 pabaigoje–1920 10 pradžioje įvyko jų ir Lietuvos kariuomenės susirėmimų, 1920 10 07 pasirašyta preliminari Suvalkų sutartis. Ją sulaužiusi, tariamai maištaujanti, o iš tikrųjų pagal J. Pisudskio įsakymą, generolo L. Żeligowskio rinktinė 1920 10 09 užgrobė Vilnių ir puolė toliau, bet pralaimėjo Giedraičių mūšį. Po jo 1920 11 29 Kaune tarp želigovskininkų ir Lietuvos vyriausybės atstovų buvo pasirašyta paliaubų sutartis. Vilniaus krašte įkurta pseudovalstybė Vidurinė Lietuva, kuri 1922 buvo prijungta prie Lenkijos.
Lietuva šio prijungimo nepripažino; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Vilnius buvo Lietuvos sostinė, Lietuvoje veikė visuomeninė organizacija Vilniaus vadavimo sąjunga (1925–38). Vilniaus krašte Lenkijos valdžia vykdė vietos gyventojų prievartinio lenkinimo politiką, persekiojo lietuvių kultūros organizacijas ir mokyklas; 1920–39 buvo atkelta daugiau kaip 100 000 lenkų.
Dėl Vilniaus krašto užgrobimo Lietuvos Respublika atsisakė su Lenkija užmegzti diplomatinius santykius. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Vilniaus krašto problema trukdė telkti nepriklausomybę atgavusias Šiaurės ir Vidurio rytų Europos valstybes į bendrą bloką, galintį rimčiau priešintis bet kokiam agresoriui. Antantės valstybės, pirmiausia Prancūzija, stengėsi Lietuvą ir Lenkiją sutaikyti. Šalių derybos 1921 vyko Briuselyje ir Ženevoje (Hymanso projektas), 1925 – Kopenhagoje ir Lugano (1925), 1928 – Karaliaučiuje, Berlyne, Varšuvoje, Kaune, t. p. tarptautinėse institucijose – Tautų Sąjungos Taryboje, Ambasadorių konferencijoje. Didėjant tarptautinei įtampai Lietuvoje daugėjo santykių su Lenkija sureguliavimo šalininkų (S. Lozoraitis vyresnysis ir kiti). 1933–36 ir 1938 pradžioje neoficialioms deryboms nepasisekus, Lenkijos vyriausybė 1938 03 įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą (Lenkijos ultimatumas Lietuvai). Lietuvos vyriausybei jį priėmus buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Per 1939 Lenkijos–Vokietijos karą (Lenkijos kampanija) Lietuvos Respublika išlaikė neutralitetą, priėmė į jos teritoriją nuo Vokietijos ir SSRS kariuomenių pasitraukusius Lenkijos karo pabėgėlius (kariškius ir civilius gyventojus).
K. Škirpa (penktas iš kairės) su Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, prezidentūros ir Lietuvos pasiuntinybės Lenkijoje (antras iš kairės – sekretorius J. Kairiūkštis) darbuotojais įteikęs nepaprastojo ir įgaliotojo ministro skiriamuosius raštus prezidentui I. Mościckiui (1938 03 31, Varšuvos karalių pilis; Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
Vilnių 1939 09 užėmus Sovietų Sąjungos kariuomenei 1939 10 10 pasirašyta Lietuvos–SSRS sutartis, pagal kurią Lietuva atgavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, o į Lietuvą įvestos SSRS karinės įgulos.
Per Vokietijos okupaciją (1939–44) Lenkijos emigracinė vyriausybė (Londone) neatsisakė pretenzijų į Lietuvą, Vilniaus krašto kai kuriose vietovėse jos valdžią pripažįstančios Armijos Krajovos daliniai terorizavo lietuvių kaimus, tiek jie (Dubingiai), tiek lietuvių karinės formuotės (Glitiškės) įvykdė civilių gyventojų žudynių.
Po II pasaulinio karo pagal atitinkamas sutartis 1945–48 ir 1955–58 į Lenkiją repatrijavo apie 218 000 lenkų (tarp jų buvo ir lenkais užsirašiusių lietuvių, norinčių pasitraukti nuo sovietų okupacinio režimo). Nors Lietuvos lenkai buvo rusinami, jie čia turėjo didesnių galimybių išlaikyti savo tautinį identitetą. Lietuviams Lenkijoje komunistinio režimo laikotarpiu nuo 20 a. 6 dešimtmečio leista turėti Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją, kuri plėtojo kultūrinę ir švietėjišką veiklą, nuo 1960 leido žurnalą Aušra.
Šalių diplomatiniai santykiai ir atstovavimas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990)
1989 žlugus komunistų režimui, Lenkija rėmė Sąjūdžio vadovaujamos Lietuvos visuomenės nepriklausomybės siekį. 1991 08 28 Lenkija pripažino atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1991 09 iš naujo užmegzti šalių diplomatiniai santykiai. Pirmasis (1991–94) Lietuvos atstovas Lenkijai po nepriklausomybės atkūrimo buvo laikinasis reikalų patikėtinis (1992–94 ambasadorius) D. Junevičius. Pirmasis (1991–92) Lenkijos atstovas Lietuvai – laikinasis reikalų patikėtinis Mariuszas Maszkiewiczius. Lenkija ir Lietuva tapo strateginėmis partnerėmis, Lenkija rėmė Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Bendradarbiaujama karinėje srityje. 1997 įkurtas abiejų valstybių bendras Litpolbat batalionas 2002–04 buvo vienintelis Lietuvos Respublikos karinis dalinys, bendras su NATO valstybe. Ilgainiui nusistojo Lenkijos ir Lietuvos aukščiausio lygio bendradarbiavimo formos – nuo 1997 veikia Lenkijos ir Lietuvos Seimų narių Asamblėja, Prezidentų konsultacinis komitetas, vyriausybių Bendradarbiavimo taryba.
1863–1864 sukilimo vadų ir dalyvių palaikų, rastų Gedimino kalne Vilniuje, laidotuvių eisena (2019 11 22, Vilnius)
Lietuvai Lenkijoje atstovauja laikinoji reikalų patikėtinė, reziduojanti Varšuvoje, konsulas Seinuose ir garbės konsulai Poznanėje (Didžiosios Lenkijos vaivadijai), Katowicuose (Silezijos vaivadijai), Gdanske (Pamario vaivadijai), Szczecine (Vakarų Pamario vaivadijai), Krokuvoje (Mažosios Lenkijos vaivadijai), Vroclave (Žemutinės Silezijos vaivadijai), Balstogėje, Olsztyne (Varmijos Mozūrų vaivadijai), Opolėje (Opolės vaivadijai), Torunėje. Lenkijai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje.
Dvišalės sutartys ir susitarimai
Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės pasirašė: Konsulinę konvenciją (1992), Tarptautinių pervežimų automobiliais, Geležinkelių susiekimo per valstybinę sieną, Sienos perėjimo punktų, Investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos, Civilinio oro susisiekimo (visos 1992), Teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, Bevizio važiavimo (abi 1993), Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo, Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendravimo (abi 1994), Bendradarbiavimo jūrų prekybos laivininkystėje, Bendradarbiavimo per sieną (abi 1995), Bendros valstybės sienos, su ja susijusių teisinių santykių, t. p. dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos šioje srityje (1996), Apsikeičiamos įslaptintos karinės informacijos apsaugos, Jaunimo bendradarbiavimo ir mainų, Bendradarbiavimo turizmo srityje, Bendradarbiavimo, atliekant asmenų, prekių ir transporto priemonių, vykstančių per Lietuvos ir Lenkijos valstybės sieną keliais ir geležinkeliais, kontrolę (visos 1997), Asmenų perdavimo ir priėmimo, Bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir mokslo srityse (abi 1998), Bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos įvykus katastrofoms, gaivalinėms nelaimėms bei kitiems ypatingiems atsitikimams (2000), Dokumentų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, dalinių studijų, aukštojo mokslo kvalifikacijų bei mokslo ir meno laipsnių tarpusavio pripažinimo (2005), Baltijos funkcinio oro erdvės bloko sukūrimo (2012), Sienos dokumentacijos, kurioje apibrėžiama Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sienos linijos padėtis (2018) sutartis, Bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje, Skubaus pranešimo, įvykus branduolinei avarijai, ir bendradarbiavimo branduolinio saugumo ir radiacinės saugos srityse (1995), Konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste įgyvendinimo (2004), Bendradarbiavimo tarpvalstybinių vandenų naudojimo ir apsaugos srityje (2005), Bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu bei kitais sunkiais nusikaltimais ir dėl bendrų veiksmų pasienio teritorijose (2006), Jaunimo mainų fondo (2007), Įslaptintos informacijos abipusės apsaugos (2008), Bendradarbiavimo aviacinės ir jūrų paieškos ir gelbėjimo srityse (2009), Dokumentų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, t. p. dėl dalinių studijų, kvalifikacinių laipsnių bei mokslo ir meno laipsnių tarpusavio pripažinimo (2020) susitarimus.
Šalių ekonominiai ryšiai
2022 prekybos apyvarta tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarė 10,1 mlrd. eurų (pirmoji vieta Lietuvos užsienio prekyboje). Lietuva į Lenkiją eksportavo prekių už 4 mlrd. eurų (2 vieta pagal eksportą Lietuvos užsienio prekyboje), importavo iš Lenkijos už 6,1 mln. eurų (2 vieta pagal importą). Lenkija iš Lietuvos daugiausia importavo mineralinį kurą (29 %), plastikus ir jų dirbinius (12 %), Lietuva iš Lenkijos – mineralinį kurą (8 %), plastikus ir jų dirbinius (8 %), antžeminio transporto priemones, dalis ir reikmenis (7 %), mašinas ir mechaninius įrenginius (6 %). Lenkijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2022 sudarė 1,736 mlrd., Lietuvos į Lenkijos ūkį – 546 mln. eurų. 2022 Lenkija užėmė antrą vietą Lietuvos atvykstamojo turizmo sektoriuje (117 000 turistų).
R: Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais (sudarė A. Kasparavičius, P. Libera) Vilnius 2013.
1412
Lenkijos konstitucinė santvarka
Lenkijos partijos ir profsąjungos