Lénkijos–Soviẽtų Rùsijos kãras, 1918–20 ginkluotas konfliktas dėl teritorijų, kurios iki 1918 priklausė Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos imperijoms.
Istorinės prielaidos
Pirmojo pasaulinio karo (1914–18) pabaigoje žlugus Vokietijos, Austrijos‑Vengrijos ir Rusijos imperijoms, visiškai pasikeitė Centrinės Rytų Europos žemėlapis. 1918 11 11 Lenkija tapo nepriklausoma valstybe, 1918 12–1919 01 ginkluoti antivokiški sukilimai (sukilėliai – daugiausia lenkai I pasaulinio karo veteranai ir savanoriai) atkūrė Lenkiją su jos etninėmis istorinėmis ribomis, kurias pripažino 1919 tarptautinės sutartys. Versalio taikos sutartimi Lenkijai perduota Pozeno (Poznanės) provincija ir dalis Pomeranijos su Dancigu (Gdansku). Silezija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Vokietijos pagal gyventojų pageidavimus. Taip nustatytos vakarinės, šiaurinės ir pietinės Lenkijos sienos, tačiau rytinės sienos tebeliko neaiškios.
Viena vertus, Lenkijos vadovas J. Piłsudskis ir jo bendražygiai puoselėjo idėją sukurti Abiejų Tautų Respubliką primenančią didelę daugiatautę federaciją nuo jūros iki jūros, kurioje dominuotų Lenkija. Kita vertus, 1917 Rusijoje valdžią užgrobę bolševikai, vadovaujami V. Lenino, rengėsi po Europos proletarų revoliucijos vėliava surengti puolimą vakarų kryptimi ir atgauti pagal 1918 03 03 Bresto taiką prarastas vakarines Rusijos imperijos teritorijas.
Bresto taiką bolševikai anuliavo 1918 11 13, tuoj pat po Compiègne’o paliaubų pasirašymo. Vokietijos kariuomenę pradėjus laipsniškai išvesti iš Rytų fronto svarbiausias bolševikų tikslas buvo prasiveržti pro Lenkijos ir kitų mažesnių šalių teritorijas (ten įtvirtinant prosovietines vyriausybes) iki Vokietijos ir Austrijos‑Vengrijos siekiant sukelti ir palaikyti revoliuciją. 1918 11 17 naujai suformuota Vakarų armija pajudėjo į vakarus paskui atsitraukiančius vokiečius, įgyvendindama planą Vysla.
Karo veiksmai 1918–1919
Vokiečių pajėgų pasitraukimo išvakarėse Vilniaus, Gardino ir Minsko lenkai ėmė organizuotis į Savigynos būrius (1918 12 07 J. Piłsudskio dekretu jie tapo Lenkijos kariuomenės dalimi). Vėlų 1918 rudenį 4‑oji Lenkijos šaulių divizija (susiformavo iš Rusijos kariuomenės Lenkų legiono 2‑osios brigados), veikianti kaip Antantės pripažįstamo Lenkijos tautinio komiteto kariuomenė, susidūrė su Raudonosios armijos daliniais ir patyrė keletą pralaimėjimų, 1918 12 11 bolševikai užėmė Minską. 1919 01 05 lenkų savigynos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Vilniaus. Jį užėmus Raudonajai armijai, buvo įkurta Lietuvos Sovietų Respublika. 1919 02 Lenkijos kariuomenei pajudėjus į rytus, Lenkijos seimas deklaravo tikslą išlaisvinti iš bolševikų šiaurės rytines Lenkijos teritorijas (su Vilniumi).
1919 02 16 įvyko Bereza Kartuskos mūšis (Vakarų Baltarusijoje). Lenkai kirto Nemuną, užėmė Pinską ir pasiekė Lydos prieigas. Naujas J. Piłsudskio puolimas prasidėjo 1919 04 16: 5000 lenkų kariuomenė pajudėjo link Vilniaus. 1919 04 17–19 lenkai paėmė Lydą, Naugarduką, Baranovičius, 04 19, po dvi paras trukusių mūšių – Vilnių, priversdami Litbelo vyriausybę trauktis iš Vilniaus į Daugpilį.
1919 04 22 J. Piłsudskis paskelbė kreipimąsi į buvusios Abiejų Tautų Respublikos piliečius, ragindamas ją atkurti 1772 ribose karinėmis priemonėmis, politinius debatus nukeliant vėlesniam laikui. 1919 04 28 lenkai užėmė Gardiną. 1919 04 25 V. Leninas įsakė kuo greičiau atsiimti Vilnių, tačiau 1919 04 30–05 07 puolanti Raudonoji armija buvo sutriuškinta ir apleido užimtas pozicijas. Bolševikai negalėjo kariauti su Lenkija visu pajėgumu, kol vyko pilietinis karas su baltaisiais (A. Kolčakas rytuose ir А. Denikinas pietuose), keliančiais bolševikams didesnį pavojų nei lenkai. Tačiau 1919 vasarą J. Piłsudskis atsisakė sudaryti bendrą frontą su baltaisiais, nes Rusijos imperiją atkurti siekiančius baltuosius laikė didesne grėsme Lenkijai nei bolševikai, tuo galimai išgelbėdamas V. Lenino vyriausybę.
1919 05 15 suformuotas Lietuvos‑Baltarusijos frontas, vadovaujamas generolo Stanisławo Szeptyckio. Ta pačią dieną Lenkijos Seimas deklaravo rytinių teritorijų prijungimą autonomijos teisėmis; taip tikėtasi sudaryti teigiamą įspūdį artėjančioje Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20). Čia I. J. Paderewskis deklaravo laisvo tautų apsisprendimo teisę Th. W. Wilsono doktrinos (Keturiolika punktų) dvasia. Lenkijos puolimas buvo pristabdytas iki buvo pasirašyta Versalio taika (1919 06 28), kuri nustatė Vokietijos ir Lenkijos sienas; tai leido Lenkijai čia laikytas pajėgas (apie pusę visos kariuomenės) panaudoti tolesnei kovai rytuose.
1919 05–06, kai bolševikams teko atitraukti dalį pajėgų kovai su S. Petliura, Lenkijos kariuomenė Voluinėje perėjo į puolimą, bet čia, t. p. Podolėje ir Galicijoje, lenkai nesulaukė stačiatikių gyventojų palaikymo ir tęsė lėtą puolimą iki 1919 12. 1919 08 08 lenkai užėmė Minską, 08 18 kirto Biarezinos upę, pirmąkart panaudoję tankus 08 28 paėmė Bobruiską. Vykstant karui ne kartą sudarytos paliaubos, tačiau abi pusės jas traktavo tik kaip priemonę laikui laimėti ir toliau tęsė karinį pasirengimą.
J. Piłsudskis su kariais Minske (1919)
1919 vasarą Belovežo vietovėje (41 km į pietus nuo Balstogės) ir 1919 11–12 Mikaševičiuose vykusios taikos derybos bolševikų buvo nutrauktos jiems 1919 12 nugalėjus A. Denikiną ir užėmus Kijevą (tai tapo įmanoma paliaubų su Lenkija metu gavus informacijos apie J. Piłsudskio nenorą tęsti puolimą, taip atsirandant galimybei panaudoti didelę dalį kariuomenės kovai su A. Denikinu).
Šiaurėje Lenkijos maršalas E. Rydz‑Śmigły kartu su Latvijos kariuomene (3000 lenkų ir 1000 latvių) 1920 01 03 užėmė Daugpilį. 15‑oji bolševikų armija iš miesto pasitraukė ir nebuvo persekiojama. Kovos Šiaurės fronte tęsėsi iki 1920 01 25, vėliau latviai sudarė su bolševikais paliaubas. Daugpilį perėmė Latvija, lenkų įgula čia pasiliko iki 1920 07.
1920 pradžios karo veiksmai. Kijevo operacija
1920 pradžioje bolševikai jau buvo nugalėję A. Kolčaką ir A. Denikiną, todėl galėjo susitelkti ties Vakarų frontu. Be to, jie sudarė taikos sutartis su Estija ir Latvija. Iš viso turėta 5 mln. žm. kariuomenės, tačiau didelė jos dalis tebedalyvavo pilietiniame kare (Rusijos pilietinis karas). 1920 01 700 000 žm. grupuotė buvo sutelkta ties Biarezinos upe ir kitoje Baltarusijos teritorijoje. Ginklų arsenalas papildytas atsitraukiančios Vokietijos kariuomenės paliktais ginklais, t. p. baltųjų iš Vakarų gauta nauja ginkluote. Nepaisant to, ginklų stokota, o didžioji kareivių dalis neturėjo tinkamo pasirengimo ir kovinės patirties. Vakarų fronto vadu buvo paskirtas M. Tuchačevskis.
Lenkijos kariuomenę sudarė I pasaulinio karo veteranai, kariavę įvairių imperijų ginkluotosiose pajėgose, palaikomi savanorių ir šauktinių. Ginkluotė irgi buvo pagaminta įvairiose šalyse (daugiausia Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje). Kariuomenė nuolat didėjo: 1918 – 10 000, 1920 01 – 500 000, 1920 08 – apie 738 000 žmonių.
Žinodami apie bolševikų rengiamą naują puolimą, Lenkijos karo vadai suplanavo preventyvų smūgį Kijevo kryptimi, tikėdamiesi užėmę šį miestą suformuoti jiems draugišką Ukrainos vyriausybę ir tuomet perdislokuoti savo 3‑ąją armiją į šiaurę, kur laukta pagrindinės bolševikų kontratakos. 1920 03 Lenkijos kariuomenė užėmė Mozyrių ir Kalenkavičų miestus ir įkalė pleištą tarp šiaurinės (Baltarusijoje) ir pietinės (Ukrainoje) bolševikų kariuomenės dalių.
1920 04 24 prasidėjo pagrindinė operacija Kijevas. J. Piłsudskį rėmė S. Petliuros Ukrainos liaudies armija (slaptas susitarimas su S. Petliura dėl bendrų veiksmų pasirašytas 1920 04 21, jam pripažinus J. Piłsudskio Tarpmario federacijos projektą ir gavus Ukrainos autonomijos pažadą). 3‑oji Lenkijos armija, vadovaujama E. Rydz‑Śmigły, palaikoma 2‑osios (vadas Antonis Listowskis) ir 6‑osios (Wacławas Iwaszkiewiczius) armijų nesunkiai laimėjo pasienio mūšius prieš vidaus nesutarimų ir Galicijos sukilimo susilpnintą Raudonąją armiją.
raudonarmiečiai ir kazokai Lenkijos fronte (1920 04)
1920 05 07 jungtinės lenkų ir ukrainiečių pajėgos, įveikusios silpną pasipriešinimą, užėmė Kijevą. Tačiau bolševikų pajėgos atsitraukdamos išvengė visiško sutriuškinimo. Kijeve lenkų puolimas sustojo, pradėta ruoštis pulti Žlobiną, nes tai būtų atvėrę tiesų kelią iš Minsko į Kijevą.
Netrukus buvo sulaukta bolševikų kontratakos (Pietvakarių fronto vadas Aleksandras Jegorovas). 1920 05 15 15‑oji armija atakavo lenkų pozicijas prie Ulos, 16‑oji armija kirto Biareziną tarp Babruisko ir Bartsavo. Tai neleido lenkams pradėti planuoto puolimo Žlobino link. Šiaurėje 1‑oji Lenkijos armija patyrė pralaimėjimą ir pradėjo trauktis link Maladečinos; 15‑oji armija užėmė teritoriją tarp Dvinos ir Biarezinos. Lenkų mėginimai šią armiją apsupti iš flangų nepavyko. 1920 05 pabaigoje frontas laikinai stabilizavosi ties Autos upe.
M. Tuchačevskio kontrpuolimas
Pietuose 1920 05 24 lenkų ir ukrainiečių kariuomenė keliuose susirėmimuose sumušė S. Budionno 1‑ąją kavalerijos armiją. Tačiau 1920 06 05 S. Budionno kazokų kavalerijos kontrpuolimas suardė lenkų frontą ir užnugario komunikacijas. 1920 06 10 lenkai traukėsi visame fronte. J. Jakiro vadovaujamos pajėgos užėmė Bila Cerkvą. Kijeve esančiai Lenkijos 3‑ajai armijai iškilo tiesioginis pavojus, nusprendus trauktis be kovos 1920 06 13 Kijevas buvo prarastas. E. Rydz‑Śmigły nusprendė žygiuoti į šiaurės vakarus, Korostenio link, kad išvengtų tiesioginio susidūrimo su smogiamaisiais 1‑osios kavalerijos armijos daliniais. S. Petliuros pajėgos toliau tęsė ginkluotą kovą su bolševikais.
S. Budionno armijos judėjimas sulėtėjo dėl komunikacijos ir koordinavimo sunkumų, tai leido Lenkijos 3‑ajai armijai išvengti didelių netekčių ir prisijungti prie šiaurėje esančių pajėgų. Lenkų 200 mylių frontas buvo sudarytas iš 1‑sios, 4‑sios armijų ir Polesės grupės (iš viso 120 000 žm.). Buvo aprūpinimo problemų, turėta vos 460 artilerijos patrankų. Šiaurės fronto vadas generolas Stanisławas Szeptyckis neturėjo strateginių rezervų. M. Tuchačevskis disponavo 108 000 pėsčiųjų ir 11 000 kavalerijos karių, 722 patrankomis ir 2913 mechanizuotomis patrankomis (1 kavalerijos korpusas ir 4 armijos). Tai davė jam galimybę puolimo metu įgyti keturgubą pranašumą.
Puolimas prasidėjo 1920 07 04 išilgai Smolensko–Lietuvos Brastos kelio, kertant Biareziną ir Autą. Šiaurėje išilgai Lietuvos ir Prūsijos sienos atakavo Gajos Gajaus (armėnų kalba Haik Bžiškian) 3‑asis kavalerijos korpusas, 3‑oji, 4‑oji ir 15‑oji armijos veržėsi į Vakarus, palaikomos iš pietų 16‑osios armijos ir Mozyriaus grupės. G. Gajus jau pirmąją puolimo dieną pralaužė lenkų 1‑osios armijos gynybą, ši pradėjo paniškai trauktis. Dėl atkaklaus lenkų pasipriešinimo M. Tuchačevskio greito prasiveržimo nustumiant lenkų pajėgas link Pinsko balų planas žlugo, tačiau lenkų pralaimėjimai šiaurėje užtikrino jam lemiamą pergalę. Nuo 1920 07 07 lenkai traukėsi visu frontu. J. Piłsudskis mėgino persigrupuoti ir sutvirtinti I pasaulinio karo vokiečių gynybines linijas, tačiau neįstengė atsilaikyti visame fronte.
1920 07 11–14 įvyko mūšis dėl Vilniaus; G. Gajaus pajėgos, palaikomos Lietuvos Tarybos kariuomenės, 1920 07 14 jį užėmė (tuo pat metu, 07 12, Maskvoje pasirašyta Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis, užtikrinanti Lietuvos neutralumą ir dešiniojo Raudonosios armijos flango saugumą mainais už Lietuvos suvereniteto pripažinimą grąžinant jai sostinę Vilnių). Tai sužlugdė J. Piłsudskio planus įsitvirtinti vokiečių gynybinėse linijose. 1920 07 19 bolševikai užėmė Gardiną. Lenkai atsitraukė už Nemuno ir toliau į vakarus. Pietuose S. Budionno 1‑oji kavalerijos armija pralaužė Lenkijos frontą, užimdama Brodno ir priartėdama prie Lvovo.
J. Piłsudskis aiškiai suvokė grėsmę pačiai Lenkijos nepriklausomybei. Raudonoji armija judėjo į priekį įveikdama per dieną po 20 km, stebindama laukusius pozicinio karo. M. Tuchačevskis skelbė ketinantis užimti Varšuvą 1920 08 12. Lietuvos Brasta buvo paimta 1920 08 01, bolševikų pajėgos kirto Bugą ir Narevą, paskutines natūralias kliūtis, skiriančias juos nuo Vyslos ir Varšuvos. Lenkų pastangomis puolimas Bugo linijoje buvo sustabdytas vos savaitei. Raudonosios armijos judėjimas sulėtėjo iki 12 km per dieną. Šiaurėje 1920 08 02 G. Gajus užėmė Lomžą ir Ostrolęką ir priartėjo prie Varšuvos 60 km atstumu.
Pietuose 1920 08 12 S. Budionnas priartėjo prie Lvovo, kur buvo dislokuota 6‑oji Lenkijos armija. Miesto puolimas prasidėjo 08 13, 08 14 buvo paimtas Lopatino priemiestis. 08 15 6‑asis kavalerijos divizionas perplaukė upę ir atsidūrė 9 mylių atstumu nuo miesto, kur netrukus susidūrė su lenkų kontrataka panaudojant 20 lėktuvų. S. Budionnui tęsiant puolimą Lvovas buvo apsuptas bolševikų iš trijų pusių. Žinios apie nesekmę prie Varšuvos S. Budionną pasiekė tik 1920 08 19 ir 08 20 jis buvo priverstas Lvovo apgultį nutraukti.
V. Leninas atmetė Sergejaus Kamenevo siūlymą perkelti S. Budionno armiją prie Varšuvos, ir S. Budionas Varšuvos laiku nepasiekė, kitaip nei jo buvęs priešininkas Ukrainoje E. Rydz‑Śmigły, kuris sudavė M. Tuchačevskiui lemiamą smūgį. Tokio V. Lenino sprendimo motyvus paaiškina jo susirašinėjimas su tuomečiu Pietvakarių fronto vadu J. Stalinu, kur užsimenama apie bręstančią Italijos revoliuciją ir būtinumą nešti proletarų pergalingą vėliavą ne į Lenkiją, bet į Italiją per Vengriją ir Rumuniją; ten Raudonoji armija, pirmiausia S. Budionnas, patektų iš Vakarų Ukrainos ir dargi padėtų atgauti Besarabiją (ši V. Lenino idėja buvo palaikyta J. Stalino).
Be to, Dorogobužo užėmimas Galicijoje būtų leidęs aprūpinti Pietvakarių frontą nafta (frontas buvo geografiškai nutolęs nuo Rusijos pramoninių rajonų ir prastai aprūpinamas). Tačiau objektyviai šis planas tęsti puolimą dviem kryptimis (atmetus ankstesnį S. Kamenevo planą sujungti abu frontus prie Varšuvos) buvo klaidingas: V. Leninas tikėjosi revoliucijos importui iš rytų visiškai pasirengusių Lenkijos proletarų palaikymo ir manė čia pasieksiąs pergalę ir be S. Budionno kavalerijos paramos. Tam pritarė ir savimi perdėm pasitikintis M. Tuchačevskis. Tikėtina, jog V. Leninas buvo paveiktas tuo pačiu metu Maskvoje vykusio Kominterno II suvažiavimo dalyvių, kur svarstyta hipotetinė revoliucijos tikimybė įvairiose Europos šalyse. Artimiausi įvykiai paneigė šiuos utopinius planus. Tai ilgai laikyta kone svarbiausia būsimojo Raudonosios armijos pralaimėjimo priežastimi.
„Stebuklas prie Vyslos“. Komarowo mūšis
Varšuvos gynybą organizavo 1‑oji Lenkijos armija, vadovaujama Franciszeko Latiniko, padedant Šiaurės fronto vadui J. Halleriui. Armiją sudarė 3 divizijos ir viena Lietuvos‑Baltarusijos divizija (suformuota iš savanorių Lietuvoje ir Baltarusijoje). Be to, ji disponavo Infanterijos divizionu, dviem oro pajėgų grupėmis (4 oro eskadrilės), 293 artilerijos vienetais ir 3 šarvuotais traukiniais. Kariuomenėje jautėsi nuovargis po kovų Baltarusijoje ir Ukainoje, naujokų patyrimo stoka. Miestą supo 4 gynybiniai ruožai: išorinis gynė miestą iš rytų 24 km atstumu; kita linija ėjo 2 km arčiau miesto, daugiausia sudaryta iš senų rusų ir vokiečių fortifikacijų, Wolomino ir Radzimino miestai buvo svarbiausi šios linijos punktai; trečia linija ėjo palei dešinįjį Vyslos krantą Varšuvos priemiestyje Prahoje; Vyslos tiltų bokštai virto ketvirtąja gynybos linija.
Sovietų Rusijos dvi Sibiro divizijos turėjo nemažą kovinę patirtį ir gabius karvedžius. Mūšio išvakarėse jos pasipildė naujais junginiais. M. Tuchačevskis klaidingai puolimo objektu pasirinko pramoninius Varšuvos rajonus, tikėdamasis čia vietos darbininkų palaikymo ir manydamas, jog būtent ten sutelktos pagrindinės lenkų pajėgos; S. Kamenevo mėginimai jį įtikinti, kad lenkai koncentruojasi piečiau, liko be rezultato.
1920 08 12 M. Tuchačevskis pradėjo puolimą prie Radzimino (Varšuvos mūšis, dar vadinamas stebuklu prie Vyslos). Varšuva buvo apginta, Sovietų Rusijos kariuomenė išblaškyta ir priversta atsitraukti. M. Tuchačevskio 4‑osios armijos daliniai atsitraukė į šiaurę ir kartu su G. Gajaus pajėgomis buvo priremti prie Prūsijos sienos. Patekę į beviltišką padėtį 08 24–26 jie buvo priversti internuotis Prūsijoje kartu su jų anksčiau paimtais 2000 lenkų belaisvių.
1920 08 18 lenkai perėjo į kontrpuolimą ir nesustabdomai 5 paras judėjo į rytus kasdien po 30 km, 08 19 jie užėmė Lietuvos Brastą, 08 23 – Balstogę. 1920 08 23 lenkai nutraukė Minske vykstančias paliaubų derybas. 08 31 įvyko didžiausias nuo 1813 kavalerijos mūšis prie Komarowo. M. Tuchačevskis tikėjosi sustabdyti Lenkijos kariuomenės dešinįjį flangą ir parengti naują Varšuvos puolimą. Turėdama kiekybinę persvarą, S. Budionno armijos vadovybė nesugebėjo sukoncentruoti savo pajėgų lemiamų kovų vietose ir apsiribojo pavienėmis nekoordinuotomis atakomis, kurias lenkai palyginti lengvai atmušė.
Nesant gero ryšio ir aprūpinimo buvo daug aukų, stokota drausmės, kariai demoralizuoti, S. Budionno raudonieji kazokai plėšikavo, vykdė žydų pogromus. Lenkai prie Komarowo prarado apie 500 žm., bolševikų netekčių skaičiai nenustatyti (manoma, jie kur kas didesni). 1920 09 06 lenkai užėmė Voluinės Vladimirą, 09 18 S. Budionno armija apleido Rovną. Į rugsėjo pabaigą lenkai pasiekė Slučės upę – vietą, iš kur ir buvo pradėtas bolševikų žygis. Bendros jų netektys prie Varšuvos – apie 25 000 žm. žuvo, 60 000 pateko į lenkų nelaisvę, 45 000 internuoti vokiečių. Lenkų netektys – 4500 žm. žuvo, 22 000 sužeista, 10 000 dingo be žinios.
Nemuno kautynės. Baigiamoji fazė
M. Tuchačevskis mėgino sudaryti naują gynybos liniją palei Nemuną iki Gardino ir toliau į pietus iki Polesės, tikėdamasis pasinaudoti vokiečių gynybos linijomis. Jo gretas papildė iš Vokietijos grįžę 30 000 internuotų karių, buvo gautas pastiprinimas iš užnugario, taigi kovingumas buvo atkurtas (apie 100 000 karių ir 250 patrankų). S. Kamenevo įsakymu M. Tuchačevskis pradėjo rengti naują puolimą. Lenkai t. p. planavo Gardino ir Valkavisko puolimą, 09 12 užėmė Kobriną, pralaužę 12‑osios armijos gynybą – Kovelį. 1920 09 20–26 netoli Gardino įvyko antrasis pagal reikšmę Lenkijos–Sovietų Rusijos karo mūšis. Stebuklas prie Vyslos lėmė Lenkijos valstybės suverenumą, o 1920 09 21–30 Nemuno kautynės – Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos politinį priklausymą, t. p. buvo svarbios Lietuvai dėl Vilniaus krašto.
Nemuno kautynėse buvo sutriuškinti bolševikinės Rusijos Vakarų fronto daliniai, Iškart po šių laimėjimų J. Piłsudskis atvyko į Gardiną ir po to į Lydą. Jis planavo apsupti bolševikus Naugarduke ir ten juos sunaikinti panaudodamas visą savo kariuomenę. Tačiau mūšių išvarginti daliniai jau prarado turėtą mobilumą, tai leido didžiajai raudonarmiečių daliai pasprukti iš apsupties ir atsitraukti į vakarus. Lenkijos kariuomenės daliniai nekliudomi 1920 10 09 užėmė Vilnių, 10 10 – Švenčionis, 10 12–13 – Maladečiną, 10 14 – Minską.
Iš viso Nemuno kautynėse lenkai paėmė į nelaisvę 40 000 žm., perėmė 140 patrankų. Ukrainoje spalio viduryje Lenkijos kavalerijos divizija (vadas Juliuszas Rómmelis) pasiekė Korostenį. Laimėję mūšį prie Szczaros upės lenkai pasiekė Tarnopilio–Dubno–Minsko–Drisos liniją. Bolševikai siekė taikos ir Vakarų spaudžiamas J. Piłsudskis, lenkams atgavus ginčytinas teritorijas, sutiko pradėti paliaubas. 1920 10 12 Rygoje pasirašytas susitarimas nutraukti karo veiksmus (įsigaliojo 10 18); 1921 03 18 Rygos taika bolševikai buvo priversti perduoti Lenkijai Vakarų Ukrainą ir Baltarusiją, t. p. išmokėjo Lenkijai kontribuciją dėl padarytų nuostolių.
Istorinė reikšmė
Pralaimėję Lenkijoje bolševikai iki 1939 buvo priversti atsisakyti savo pasaulinės revoliucijos planų. Tai užtikrino po I pasaulinio karo Vidurio Rytų Europos regione susikūrusių tautinių valstybių suverenumą bei raidą tarpukario laikotarpiu. Antra vertus, Lenkijai atitekusios rytinės su Lietuva besiribojančios teritorijos 1920 08–10 pasitarnavo jiems patogiu Lietuvos Respublikos puolimo placdarmu, kuris leido L. Żeligovskiui jau 1920 10 08 kirsti Lietuvos sieną iš rytų ir užimti Vilniaus kraštą (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).
-Lenkijos ir Sovietų Rusijos karas; -Sovietų Rusijos–Lenkijos karas; -Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas
Š: Sąsiedzi wobec wojny 1920 roku. Wybór dokumentów London 1990. L: P. S. Wandycz France and her Eastern Allies, 1919–1925: French-Czechoslovak-Polish Relations from the Paris Peace Conference to Locarno Minneapolis 1962; N. Davies White Eagle, Red Star: the Polish-Soviet War 1919–1920 London 1972; L. Szcześniak Wojna polsko-radziecka 1918–1920 Warszawa 1989; A. Czubiński Walka o granice wschodnie Polski w latach 1918–1921 Opole 1993; G. Łukowski Walka Rzeczpospolitej o kresy północno-wschodnie, 1918–1920. Polityka i dzialania militarne Poznań 1994; B. Urbankowski Józef Piłsudski: marzyciel i strateg t. 2 Warszawa 1997; T. Snyder The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999 New Haven, London 2003; J. Borzęcki The Soviet-Polish Peace of 1921 and the Creation of Interwar Europe New Haven, London 2008; A. Chwalba Przegrane zwycięstwo. Wojna polsko-bolszewicka 1918–1920 2020.
1088