Lénkijos ultimãtumas Letuvai, Lenkijos valstybės siekis kraštutinėmis diplomatinėmis priemonėmis 1938 sureguliuoti santykius su Lietuva didėjant Vokietijos karinei grėsmei.
Lenkijos valstybės ir politikos vadovai rūpinosi šalies šiaurinės sienos saugumu, todėl stengėsi gerinti santykius su Baltijos šalimis, pirmiausia su Lietuva. Kadangi pastangos 1933–1936 ir 1938 pradžioje neoficialiomis derybomis normalizuoti santykius su Lietuva dėl Vilniaus konflikto rezultatų nedavė, Lenkija 1938 03 17 Lietuvos vyriausybei įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo be jokių išlygų iki 03 31 užmegzti su ja diplomatinius santykius. Lietuvai atmetus ultimatumą Lenkijos vyriausybė grasino ginti savo interesus numatytomis priemonėmis; tai galėjo reikšti karo Lietuvai paskelbimą. Atsakymą į ultimatumą Lietuva turėjo pateikti per 48 valandas. Vilniaus klausimas ultimatume nebuvo liečiamas; Lenkijos vyriausybė nevertė jo atsisakyti, t. p. nereikalavo išbraukti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, skelbiančio Vilnių Lietuvos sostine, nes nebuvo suinteresuota skatinti Lietuvą ultimatumą atmesti.
Lenkijos spauda skelbia, kad Lietuva priėmė ultimatumą (laikraščio Express Poranny specialusis priedas 1938 03 19)
Apsvarsčiusi bendrą tarptautinę padėtį (Vakarų Europos politikai buvo susirūpinę Vokietijos įvykdyta Austrijos okupacija), galimą Lenkijos karo Lietuvai paskelbimą, t. p. įtakingų užsienio valstybių požiūrį į ultimatumą (patarė jį priimti), Lietuvos vyriausybė 03 19 ultimatumą priėmė. Abi šalys 03 31 pasikeitė nepaprastaisiais pasiuntiniais ir įgaliotaisiais ministrais (jais tapo: Varšuvoje – K. Škirpa, Kaune – Franciszekas Charwatas).
1083