lėtinio nuovargio sindromas

ltinio núovargio sindròmas, būklė, kuri reiškiasi nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, įvairių kūno vietų skausmais ir tęsiasi 6 mėnesius ar ilgiau. Esant šiam sindromui ryškiai sumažėja žmogaus fizinis ir socialinis aktyvumas. Priežastys nežinomos. Kai kurie mokslininkai viena priežasčių laiko herpesvirusų infekciją (pvz., nustatyta, kad lėtinio nuovargio sindromas dažnai atsiranda persirgus infekcine mononukleoze), kiti mano, kad lėtinio nuovargio sindromo atsiradimą lemia nervų sistemos aseptinis (neinfekcinis) ar autoimuninis uždegimas. Serga daugiausia 30–50 metų moterys. Rizikos veiksniai: persirgtos nervų sistemos ligos, stresas, nepalankios aplinkos sąlygos, genetinis paveldimumas. Simptomai panašūs į virusinės peršalimo ligos – vargina galvos ir raumenų skausmai, raumenų silpnumas, energijos stoka. Gali nežymiai padidėti kūno temperatūra (iki 37,5 °C), kartotis gerklės peršėjimas, kaklo, pažasties limfmazgių, migruojantys sąnarių skausmai be patinimo ir paraudimo; pacientai skundžiasi dirglumu, užmaršumu, koncentracijos stoka, nuotaikos kaita. Atlikus kraujo tyrimą randama padidėjęs T limfocitų helperių kiekis, aktyvių herpesvirusų (EBV, HHV‑6); magnetinio branduolių rezonanso tyrimas kartais rodo galvos smegenų neuronų nedidelį pažeidimą. Efektyvaus gydymo nėra; vartojami antidepresantai, antivirusiniai, skausmą ir uždegimą malšinantys vaistai. Lėtinio nuovargio sindromas gali kartotis, ypač negydytiems. Panaši į lėtinio nuovargio sindromą būklė gali atsirasti sergant įvairiomis ligomis (psichinėmis, autoimunėmis, infekcinėmis, navikinėmis, nervų ir raumenų, endokrininėmis, širdies, lėtinėmis inkstų ir kepenų), piktnaudžiaujant vaistais.