levirãtas (lot. levir – dieveris), santuokinis paprotys, pagal kurį našlė turėjo teisę ar privalėjo tekėti už mirusio vyro brolio.
Leviratas būdingas matriarchatui kaip grupinės santuokos liekana, kai kada praktikuotas ir vyraujant patriarchatui. Prūsų paprotys vesti brolio žmoną minimas Christburgo taikos sutartyje (1249). Leviratui išlikti (ypač Azijoje) turėjo įtakos kalymo paprotys. Pagal jį nupirktoji žmona, tapusi našle, privalėjo tekėti už vyro brolio ar giminių, kad neišeitų iš šeimos (tai būtų turtinis nuostolis).