Lhasà, Lasà, miestas Kinijos pietvakariuose, į pietus nuo Urumči, prie Lhasos upės (Brahmaputros intakas); Tibeto autonominio rajono centras ir Tibeto istorinė sostinė. 223 000 gyventojų (2000); tibetiečiai sudaro 63 % miesto gyventojų. Lhasa įsikūrusi Tibeto kalnyne, apie 3660 m aukštyje. Geležinkelis į Golmudą, plentai į Čengdu, Siningo miestus ir Nepalą. apie 100 km į pietryčius nuo Lhasos centro yra Gonggaro tarptautinis oro uostas. Mašinų gamyba, statybinių medžiagų (cemento), elektrotechnikos, chemijos (farmacijos, trąšų), tekstilės (vilnos), odos, maisto pramonė. Dailieji amatai. Žemės ūkio regiono centras. Mokslinių tyrimų institutai. Tibeto muziejus. Teatrai. Lhasa – Tibeto budizmo religinis centras.

Architektūra

Potalos rūmų ansamblis Lhasoje (7 a., perstatytas 16–18 a.)

Monumentalus darnių formų Potalos rūmų ansamblis (7 a., perstatytas 16–17 a., galutinai suformuotas 18 a.; buvusi Dalai Lamos rezidencija) – Pasaulio paveldo paminklas (nuo 1994). Jį sudaro puošnūs Raudonieji ir Baltieji rūmai su gausybe koplyčių, salių, kambarių, t. p. skulptūrų, kitų meno kūrinių. Gtsuglagkhango šventykla (7 amžius). Vienuolynai: Džo Kango (650, perstatytas 17–18 a.), Drepungo (įkurtas 1416, vienas didžiausių vienuolynų Kinijoje), Sera (1419) ir kiti. Norbulingkos rūmai su parku (18 a.; buvusi Dalai Lamos vasaros rezidencija). 17–18 a. gyvenamieji namai. Prie Lhasos – Dga Idano vienuolynas (vadinamasis Gandeno, 1409).

2271

Istorija

Pasak legendomis paremtų istorinių šaltinių, Lhasą, kaip šalies sostinę, 7 a. pirmoje pusėje įkūrė antrasis Tibeto valdovas Songtsenas Gampo (604–650). To meto šaltiniai rodo, kad valdovas valdė ne iš vieno centro, bet jo laikais pastatyta Gtsuglagkhango (Džokhango) šventykla iki šiol Tibeto budistų laikoma svarbiausia. 842 suirus vieningai Tibeto valstybei miestas prarado šalies politinio centro funkcijas, bet išliko religiniu centru, budistų vienuoliai ir teisininkai sudarė didelę jo gyventojų dalį. Lhasos ūkinis gyvenimas rėmėsi amatininkais, atvykstančiais religiniais piligrimais ir prekyba – miestas buvo prie prekybos kelių į Butaną, Indiją, Kiniją ir Nepalą sankirtos. 15 a. miesto plėtrą paspartino Tibeto budizmo gelugpos mokyklos, kuriai priklauso dalai lamų linija, įkurti 3 vienuolynai (Seros, Gandeno, Drepungo). Dalai Lama V (Lobsangas Gjatso; 1617–82) tapo viso Tibeto valdovu, į Lhasą perkėlė sostinę, perstatė Potalos rūmus. 1720 miestą buvo užėmusi Kinijos kariuomenė. 20 a. pirmoje pusėje Lhasa išliko Tibeto budistų centras (1951 iš maždaug 40 000 gyventojų apie 15 000 buvo vienuoliai). 1951 Tibetą vėl okupavus Kinijai, Lhasoje išliko tibetiečių vyriausybė. 1959 ją pakeitė Kinijos vyriausybės skirta administracija. Iki 9 dešimtmečio Lhasa kinų buvo laikoma uždaru miestu, vienuolynai ir iš dalies net didžioji Gtsuglagkhango šventykla naudojami ne pagal paskirtį (paversti viešbučiais ir panašiai). Mieste įvyko tibetiečių nacionalinio ir religinio pasipriešinimo akcijų. Nuo 8 dešimtmečio pradžios imta atkurti ir restauruoti didžiąsias šventyklas, vienuolynus, Dalai Lamos rūmus. 9 dešimtmetyje Lhasa atverta užsieniečiams, pirmiausia atvykstantiems prekybos, t. p. turizmo tikslais. 20 a. pabaigoje pastatyta nedidelių pramonės įmonių, Pedagogikos kolegija, nutiesta plentų, jungiančių Lhasą su Kinijos miestais, 2006 baigta tiesti ir geležinkelio linija. Į Lhasą keliami kinai. Pasak Kinijos oficialių šaltinių, 2000 iš 223 000 miesto gyventojų daugiau kaip 140 000 (63 %) buvo tibetiečiai, 76 000 (34,3 %) kinai, likusieji – kiti. Tibeto vyriausybė tremtyje teigia, kad įskaičius kariškius ir migrantus kinai jau sudaro Lhasos gyventojų daugumą.

1412

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką