liáudies mẽnas, meno rūšis – valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių (žvejų, amatininkų) plastinė kūryba. Apima liaudies architektūrą, liaudies dailę. Kartais šiuo terminu apibrėžiama ir liaudies muzika, liaudies choreografija, tautosaka, kartais – tik liaudies dailė. Skiriamas vietinės bendruomenės religiniams, estetiniams ir buitiniams poreikiams. Kai kuriose tautose kuriamas kolektyviai, turi etninių ir regioninių savitumų. Būdinga pasaulėžiūrinių ir estetinių vertybių vienovė, universalumas, kūrybos priemonių pastovumas, tradiciškumas ir paprastumas, formų raiškumas, dekoratyvumas, funkcionalumas.
Liaudies meno formavimuisi turėjo įtakos geografinės, istorinės ir socialinės sąlygos. Vakarų Europoje naujaisiais laikais liaudies meno ir profesionaliojo meno raida atsiskyrė. 17–18 a. patyrė profesionaliosios architektūros ir dailės įtaką; liaudies meistrai savo kūryboje naudojo supaprastintus renesanso, baroko, klasicizmo įvaizdžius ir motyvus. 19 a. išsiplėtojus masinei gamybai ir prekybai liaudies meno reikšmė sumenko. Romantizmo laikotarpiu padidėjo domėjimasis liaudies menu kaip primityvios autentiškos meninės raiškos fenomenu. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje liaudies meną skatino įvairiose šalyse bręstanti nacionalinė savimonė, t. p. neoromantizmo ideologija, tautinio stiliaus idėja. Pradėtos kaupti liaudies meno kolekcijos, įsteigta muziejų (Skansenas). Liaudies meno principais ir motyvais (ornamentika) remtasi kuriant profesionalųjį modernųjį meną.
lietuvių liaudies architektūra
lietuvių liaudies choreografija
2271